Anne Cassidy. NEUŽMIRŠTUOLĖ: romanas / iš anglų kalbos vertė Rūta Jaskonė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. - 255. - ISBN 978-9955-16-397-8

Rašau apie dingusius vaikus, nes man tai – prarastos vaikystės, prarastos nekaltybės   metafora. Paaugliai mano knygose praranda tą nekaltybę vienaip ar kitaip. (Anne Cassidy)

Anne Cassidy – anglakalbiam pasauliui puikiai žinoma paauglių ir jaunimo rašytoja, išleidusi daugiau nei dešimt knygų. Jų visų tema – paauglio brendimas, jo iniciacija į suaugusiųjų pasaulį. O kad skaityti būtų įdomiau ir ta iniciacija nebūtų tokia prikišamai akivaizdi, rašytoja dažniausiai griebiasi detektyvinės intrigos.

Ji paprastai rašo apie sunkius paauglius – anksti norinčius patirti viską, dažniausiai iš darbininkų ar problemiškų šeimų, gyvenančių tik su motina ar tėvu, skurstančių. Jie dažniausiai pabėga iš namų, imasi nusikalstamos veiklos, tampa aukomis, žudosi. Štai tokios nelengvos temos ir sudaro Anne Cassidy knygų pagrindą.

Ji rašo paprastai, aiškiai ir taupiai. Aprašymų nedaug, jokių vidinių monologų ar painių pasakojimo technikų taip pat nerasite. Tai – grynas buitinis realizmas plius detektyvinė intriga. „Man patinka istorijos su nutylėjimais, elipsėmis. Nesu didelė aprašymų gerbėja, nebent tai būtų trumpi, poetiški epizodai. Man taip pat patinka pasakojimai, kuriuose veiksmas vystosi greitai. Kartais pati rašydama pernelyg sutrumpinu, pataupau. Kai kurių mano pasakojimų pabaiga atrodo tarsi nukirsta. Pavyzdžiui, „Neužmirštuolių“. Neseniai jas vėl perskaičiau ir, manau, galėjau labiau išsiplėsti“, – sako autorė apie savo kūrinius.

Apie ką gi pasakojama jos minimose „Neužmirštuolėse“? Septyniolikmetė Stela Parfit ką tik baigė mokyklą  ir priešais ją plyti nežinomybė: į universitetą nesinori, darbo ieškotis reiktų, bet irgi nesinori. Vaikinas Robas – mielas, bet keistokas, geras, bet neįdomus. Ir draugauti su juo neįdomu. „Robis Simsas. Mano vaikinas. Kodėl taip atsitiko, kad būdavau tik su juo, kol jis imdavo mane erzinti?“ (p. 26).  Tėvo Stela niekada neturėjo, o mama – nuolat nugrimzdusi į darbą arba į santykius su netinkamais vyrais. Ji uždara, o pastaruoju metu įjunko į alkoholį. Be to, ja nuolat reikia rūpintis. „Jos kambarį tvarkydavau aš ir ją pačią prižiūrėdavau. Vien dėl to norėjau susirasti gerą darbą. Tada mama pati turėtų pasirūpinti savimi“ (p. 205). Gyvenimas kaip gyvenimas – nei sunkus, nei lengvas.

Tačiau staiga naktį iš namų dingsta pusantrų metukų kaimynų dukra Džeidė Henderson.  Kas ją pagrobė? Policijos tyrimą stebinčiai Stelai kyla daug klausimų. Kur tą naktį buvo jos mama? Ką ji slepia nuo savo dukros ir aplinkinių? „Dingęs kūdikis – tai blogiausia, kas gali nutikti. Įsitikinsite pačios“ (p. 98).

Dingusios Džeidės istorija iškelia į paviršių ir prieš dvidešimt metų taip pat dingusios pusantrų metukų Lizės istoriją. Ją buvo pamiršę visi, išskyrus Stelos mamą Terę.  Taip praeitis ir padarytos klaidos sugrįžta ir grasinasi sugriauti įprastą tvarką. „Žmonės susiejo abu tuos įvykius. Įsivaizdavau mamą, tiesiančią rankas, visus tuos aštuoniolika metų laikančią už rankų abu vaikus“ (p. 96).

Daugiau siužeto atskleisti nevertėtų, nes tai detektyvinis kūrinys ir netikėtumo efektas jame itin svarbus. Autorė moka pinti intrigą ir išlaikyti skaitytojo dėmesį. Tačiau nepamiršta, kad rašo vis dėlto paaugliams, todėl per visą knygą išmėtytos savotiškos nuorodos: smulkios detalės, pagal kurias pastabus skaitytojas gali nuspėti, kaip pakryps pasakojimo eiga. O skaitytojui šis žaidimas patinka, jausdamasis protingu jis dar labiau įsitraukia į romano vyksmą.

Galima pasakyti tik tiek, kad Stela patiria vieną iš baisiausių žmogui nutinkančių dalykų: paprastas aiškus gyvenimas subyra į šipulius, o artimiausi žmonės pasirodo esantys ne tokie, kokiais juos laikei. „Kas buvo svarbaus jos [mamos] gyvenime, aš nieko nežinojau. Man septyniolika. Esu pakankamai suaugusi, kad galėtų man išsiverkti, kai Garis Boidas ją nuvils, bet aš nieko nežinojau apie jos praeitį“ (p. 37). Tai kiekvieno žmogaus košmaras, tačiau paauglystėje jis ypač baisus, nes nesi dėl nieko tikras, vertybių sistema nenusistovėjusi ir desperatiškai ieškai atramos.

Autorė probėgšmais užgriebia ir kitas temas: smurto šeimoje, pavojingų mokytojų vyrų ryšių su mokinėmis, vaikų priežiūros klausimus.

„Neužmirštuolėje“ autorė pina ne vieną, bet du pasakojimus: apie dingusią Džeidę ir apie praeityje dingusią Lizę. Tie du pasakojimai turėtų persipinti, tačiau Anne Cassidy pateikia juos pernelyg dideliais gabalais, ir skaitydamas vieną, beveik pamiršti kitą. O ir pats pasakojimas skubotas, fragmentiškas.

Anne Cassidy smalsu, kaip eiliniai žmonės įtraukiami į nusikaltimus, kaip jie priverčiami daryti ryžtingus moralinius sprendimus, kaip jie gali gyventi slegiami paslapčių.

Terės ir Stelos gyvenimai tam tikra prasme sutampa – motinos likimas yra persipynęs su dukros (Džeidė ir Lizė dingo kai joms abiems buvo po septyniolika metų). Kaip tai paveikė Terę –  daugmaž aišku iš knygos, o kaip paveiks Stelą, ar ji ištrūks iš to užburto rato, nežinia. Anne Cassidy palieka į tai atsakyti patiems skaitytojams.