Kai aš buvau Kleo: apysaka / Ona Jautakienė; dailininkė Aida Janonytė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. - 84 p. - ISBN 978-9955-16-301-5

Pirmas įspūdis: Onos Jautakės apysaka „Kai aš buvau Kleo” „padaryta” iš tokios subtilios, niuansuotos meninės „materijos”, iš kokios, atrodytų, apskritai neįmanoma „padaryti” geros literatūros. Antras įspūdis: kai autoriui pavyksta sukurti tokį vientisą, nedalomą stilistinį audinį, jis, pasirodo, lengvai absorbuoja, neutralizuoja net didžiausias buitybes ir vulgarybes, kurios būtų svetimkūniai net gerokai grubesnės poetikos tekste. Ir išties: čia nėra jokių dramatiškų, tragiškų dvasinio gyvenimo kolizijų, kuriomis paprastai grindžiama rimtoji literatūra, o ypač rašoma paaugliams, čia nerasime jokių aliuzijų į detektyvus ar nuotykinę literatūrą, be kurių paprastai sunkiai įsivaizduojama formalioji paauglių apysakos struktūra, pagaliau čia neaptiksime ir romantinei paauglių literatūrai būdingo fantazijos ir absurdo šėlsmo. Net pirmosios meilės kančių čia nėra: vos prasidėjusi ji virsta paprasta ir patikima bendraamžių draugyste. Taigi O. Jautakės apysaka yra paprasta, gera apysaka apie tikrai, nesumeluotai laimingą berniuką Kleopą Girdenį, vaiką tokį, koks išaugti tegali tik mylinčioje ir inteligentiškoje šeimoje, be to, apdovanotą dar ir neeiliniais muzikiniais gabumais. O juk paprastai esame įpratę laukti, kad svarbiausioji paauglių knygos intriga prasidėtų nedarnioje ar bent jau nepilnoje šeimoje ir plėtotųsi stagnatoriškoje, viską pernelyg reglamentuojančioje ir vulgarizuojančioje mokykloje. Čia – viskas dar kartą atvirkščiai. Buitinė sąmonė tarsi sakytų, kad policininkas turi būti bukas ir vulgarus tipas, tuo tarpu Kleopo tėvas – ne tik išmintingas ir doras tėvas, bet ir puikus savo srities specialistas, kurį vyresnybė siunčia į užsienį atlikti sudėtingų ir pavojingų užduočių. Jo neišskiriamas draugas Giedrius Gabrėnas – nors pats ir bevaikis, yra puikus vaikų psichologijos žinovas, ir nors autorės valia apysakoje jam suteikia itin nedėkingą kūrinio „svetimkūnio” vaidmenį, vis dėlto iki knygos galo išlieka taurus ir šviesus vyriškis. Ne pareigūnas. Su pedagogais taip pat. Muzikos mokytoja vėlgi ne kokia nors pedagogės etinio kodekso aklai besilaikanti cypdavatkė, o paprasčiausia Vaiva, pirmiausia mokinį pavaišinanti blynais, o tik paskui sodinanti jį prie instrumento. Negana to, ji ne kartą pasišauna pavaduoti net Kleopo motiną, nes pastaroji be mašinos, o ji su mašina. Bene vienintelė figūra, atitinkanti bendrus paauglių lektūros pedagogės standartus, yra matematikė Giltinė. Bet ir ji vienu sakiniu sužmoginama, sušildoma: pasirodo, Kleopo ji nekenčia vien todėl, kad jis muzikantas, o muzikantas buvo ir ją palikęs buvęs jos vyras, vedęs taip pat muzikantę. Bet, kaip ir visais kitais atvejais, daugiau šiuo klausimu knygoje nesurasime jokių komentarų, jokių apibendrinimų. Tad čia būtent ta vieta ir trečiam įspūdžiui: O. Jautakės apysaka – ne epinio užmojo, intriguojančio nuoseklaus pasakojimo, o užuominų, nutylėjimų, subtilių pastebėjimų ir dar subtilesnių prasitarimų kūrinys, geriausiais savo bruožais primenantis Bitės Vilimaitės vaikų kūrybą. Žinoma, norėdami čia atseksime dar ir ankstyvojo Sauliaus Šaltenio, dar autentiško Vytauto Račicko, gal labiausiai dar ir Astridos Lindgren intonacijų, bet ar tai labai svarbu, jei baigęs knygą skaityti gali pasakyti: tai O. Jautakės ir tik jos knyga.

Taigi standartinis populiariojoje literatūroje vaizduojamas šeimos ir mokyklos standartas sugriautas, ir autorės valia jis griaunamas toliau, šįsyk jau pačių moksleivių aplinkoje. Klasės siaubas Julius Gulevičius, visų pravardžiuojamas Guliašu (kaipgi tokio pobūdžio knyga apsieis be tokio personažo), yra tikrai nesimpatiškas knygos tvarinys, bet įdomu, kad visas jo blogis pirmiausia randasi ne iš jo paties, o greičiausiai iš jo tėvo, vietinio miestelio vietinio „oligarchiuko”. Ir jo reketavimo principai – ne visai tie, apie kuriuos prisiskaitėme laikraščiuose. Jis nesišvaisto peiliu ir be reikalo „nedaužo snukių”, o paprasčiausiai pagal savo susidarytą „baudžiamąjį kodeksą” surinkinėja pinigines baudas iš bendramokslių (atkreiptinas dėmesys į tai, kaip tiksliai šioje vietoje sužaista tėvo ir sūnaus santykių psichologija: Guliašui, kaip tikriausiai ir tėvui, svarbesnis ne psichologinis pranašumas prieš kitus, o pinigai). Amžinasis jo palydovas Matas Stukas, pravardžiuojamas Tešliumi, atrodytų, nusipelno ypatingos tiek skaitytojo, tiek autorės paniekos: už stipresniojo nugaros besislapstantis menkas skundikėlis ir intrigantėlis, be to, dar ir storas (kas paauglių aplinkoje anaiptol ne komplimentas), O. Jautakės vis dėlto taip pat savotiškai išteisinamas, Pasirodo, jis nėra koks apsirijėlis ar apsigimęs tinginys. Jis tik nuo pat darželio serga cukralige. Visiškai kitokia, negu esame pratę matyti panašioje literatūroje, yra pirmūnė Deimantė: ji ne tik ne pasipūtėlė ir ne atsiskyrėlė, o ir iš tiesų – ne vien pagal pažymius – protingiausia klasės mergaitė. Be to, nebijanti su savo tiesa likti viena prieš visus, o tai jau sunkiai įsivaizduojama ne tik paauglių lektūroje, bet ir apskritai šiuolaikinėje literatūroje. Jos draugės vardo verta Agnė, pirmoji taip ir neišsiskleidusi Kleopo meilė, kuri knygoje tačiau svarbesnė ne kaip Kleo aistros objektas, o kaip mokyklos direktoriaus duktė. Atlikdama šį vaidmenį, ji išdarinėja pačius netikėčiausius ir pavojingiausius triukus: jos tiesos ištarmės net tik sustato į savo vietas visus klasiokus, bet galiausiai iš esmės pakoreguoja visą jos tėvo vykdomą „mokyklos vadovavimo” politiką. Vėlgi: elementaresnio mąstymo rašytojas šioje vietoje būtų ypač akcentavęs, kad Agnė tėvo nebuvo mylima (mokyklos direktorius Garsiakalbis meilinasi Kleopo motinai), ir iš to išspaudęs ištisą detektyvą, o O. Jautakės knygoje ši tema net neakcentuota kaip tema. Keletas scenų Kleopo tėvų kieme ir viena scena direktoriaus kabinete, ir jokių tų scenų komentarų, jokių aiškinimų. Viską supraskite, susidėliokite į vietas patys. Reto subtilumo pasakojimo pavyzdys.

Bus nesuprantama, jei pasakysiu, kad visa O. Jautakės knyga parašyta, sudaryta viso labo iš aštuonių, dešimties trumpų pastraipų ar net ne pastraipų, o sakinių, ir ta begalė veikėjų jai visai nereikalinga, jų tiesiog nėra arba jie yra tik anų sakinių prasmės aidai, šešėliai. Neatrodo panašu į tiesą, bet tai yra tiesa. O. Jautakės knyga yra ne įvykių, ne išgyvenimų, o metafizinės nuotaikos ir atmosferos knyga. Ir tą atmosferą kuria ne įvykiai, ne dialogai, o subtilūs, vos pastebimi autorės ar veikėjų atodūsiai, atsargūs prasitarimai. Tarkim, tokie: „Negaliu užmigti. Kodėl naktį mintys visada liūdnesnės ir juodesnės? Kodėl jaučiuosi toks niekam nereikalingas, nemylimas?”. Prisiminkime, kad to klausia tikrai laimingas ir visų mylimas berniukas, ir suprasime visą slaptąją knygos problematiką, visą neaprėpiamą jos erdvę. Arba: „Kvailiai neturėtų dirbti policijoje”, – prisiminiau tėčio žodžius. O direktoriauti gali?! Ak, tėti, tėti, kad tu žinotum, kaip mes gyvenam...” Mažo berniuko atodūsis išrašomas patyrusio senolio intonacijomis, ir suprantame, kad čia kalba ne konkretus paauglys, o visa dabartinė socialinė, ekonominė, psichologinė mūsų tikrovė, todėl vienoje atkarpoje taip tampriai ir susipina policininko, mokyklos direktoriaus ir nuskausto berniuko balsai. Arba dar: kajokiškai suvokta dykinėjimo situacija kaip vienintelė įmanoma kūrybinės būsenos apibrėžtis: „Aš nestibrinėju. Aš laukiu tėčio. Ir dar kažko – nesuprantamo, didelio. To, kas atspinduliuoja iš žydros Stefanijos žvaigždės ir vakarais plentu nuzyziančio dviaukščio autobuso. Bet to nepaaiškinsi mamai – nemoku. Ji pripažįsta tik vakarinį dykinėjimą, kai esi nudirbęs dienos darbus ir įgyji teisę žiūrėti į saulėlydį, rūką, medžių viršūnes, į ką tik nori”. O. Jautakės knyga ir yra Kleopo paaiškinimas ir papasakojimas mums, ko jis nemoka ir negali nei papasakoti, nei paaiškinti mamai.

Nesinori rašyti paskutiniosios pastraipos, bet, matyt, reikia. Nežinau kodėl, tačiau absoliučiai visi šiais metais mano skaityti paauglių knygų autoriai „pasipjauna” su savo kūrinių pabaigomis. Ne išimtis ir O. Jautakė. Internetinė tikrovė į jos meninį pasaulį įsiveržia neparuošta ir mūsų niekam neparuošusi, ir todėl lobių ieškojimo scena atrodo atskilusi nuo visos knygos. Net kita, ne O. Jautakės kalba parašyta. O ir Giedriaus Gabrėno paveikslą paskutinieji knygos puslapiai gerokai subanalina. Negi negalima knygos pabaigti taip, kaip ji buvo ir parašyta – užuomina, minties ar nuojautos punktyru, iškalbingu nutylėjimu?  

Valdemaras Kukulas