1. Išrinkta balandžio Mėnesio knyga
Kai Hermann
Angelas ir Džo
Romanas / iš vokiečių kalbos vertė Audrius Vaitiekūnas. - Vilnius: Alma littera, 2009. - 277 p. - (Beveik suaugę)
Meluočiau, jei sakyčiau, kad ši knyga man patiko nuo pat pirmojo puslapio. Tai kad ne, nelabai… Vis dėlto joje slypi sava paslaptis: kodėl nenumečiau, kodėl skaičiau iki galo, kodėl net susijaudinau ir beveik susigraudinau?
Įsijaučiau…
Šis pasakojimas, be abejo, skirtas vyresniesiems paaugliams – tiems, kurie veržiasi iš namų gyventi savarankiškai. Taip nutiko ir šios knygos pagrindiniam veikėjui – pankuojančiam laisvūnui Angelui (jo toks vardas) ir merginai Džo.
Angelas – iš turčių šeimos, Džo – anaiptol, tačiau ne skirtingi sluoksniai trukdo jų draugystei, meilei ir… vaiko auginimui.
Pankų ir skinų kovos, Berlyno valkatos, kadaise nugriaudėjusio karo amžini atgarsiai, tėvų ir vaikų nuolatiniai konfliktai – ar tai jau viskas, apie ką pasakoja ši knyga?
Anaiptol.
Atskleidžiama narkotikų pelkės pragaištis, atskleidžiamas ir kitas kelias: išsivaduoti – galima.
Gintarė Adomaitytė
2.
Carolin Philipps
Balti žiedai Geltonojoje upėje
Romanas / iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Gricienė. - Vilnius: Vaga, 2005. - 141 p. - (N-14)
Lėjai šešiolika, rodos, jai nieko netrūksta. Turi tėvus, močiutę, mokykloje neblogai sekasi. Lėja mokosi „dešimtoje miesto gimnazijos klasėje ir jau pusmetį rašė straipsnius mokyklos laikraščiui. Jos sritis buvo žinios iš užsienio, o už straipsnį apie Afrikos vaikus-kareivius jau buvo ir apdovanota“.
Artimiausiu metu Lėjai reikia parašyti straipsnį į mokyklos laikraštį apie kinų terakotinių karių ekspoziciją. Jai pavyksta – straipsnis pripažįstamas laikraščio vedamuoju. Tačiau bendramokslis Luka ją apkaltina nuomonės vienašališkumu. Lėja, pasirodo, ambicinga. Ar tikrai „Ši Huang Di, didysis kinų imperatorius, savo meistrų sukurtomis molinių karių figūromis išgarsinęs Kiniją visame pasaulyje (...), buvo ir įnoringas tironas!“ Tad artimiausi merginos planai – išsiaškinti tiesą apie kinų imperatorių.
„Lėjai patiko ką nors aiškintis, ir ji su užsidegimu pradėjo ieškoti atsakymo į šiuos klausimus. Skaitė knygas apie Kiniją, domėjosi senovės ir naujųjų laikų Kinijos istorija, Mao, Konfucijumi ir Buda“. Kuo daugiau skaito apie Kiniją, tuo labiau jai neaišku, kur tiesa, kur melas. Lėja randa gyvvenimo tikslą – sužinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Anot jos močiutės, „Tiesos kaina yra didelė, kartais tokia didelė, kad imi gailėtis pradėjęs jos ieškoti...“
Lėja suvokia, kad pati yra kitokia, nei jos tėvai. Žino, kad ji yra iš Kinijos, kad ją įvaikino vokiečių šeima. Jai norėtųsi daugiau suprasti, kas ji tokia, iš kur ji. „Lėjai buvo lemta sudalyvauti literatūrinime projekte tema „Kas aš? Iš kur aš?“ Tada labai praverčia žurnalisto įgūdžiai, juo labiau, kad jos tėtis Jostas Kaufmanas gerbiamas žurnalistas. „Tyrinėjimas – pamatinė žurnalistikos amato dalis,“ – teigia Lėjos tėtis, iš kurio ji daug ko išmoko. O močiutė tvirtina, kad „Žmogus privalo žinoti, iš kur kilęs, antraip jam nuolat trūks dalies savęs ir neras ramybės“. Ir Lėja imasi tyrinėti...
Ką Lėjai pavyksta išsiaiškinti, kas jai nutinka, pradėjus žurnalistinį tyrimą, sužinosite, kai skaitysite šią knygą. Malonių įspūdžių!
Violeta Juodelienė
3.
Katarina Mazetti
Bandykim nekalbėti apie Dievą
Dienoraštis; iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė. - Vilnius: Vyturys, 1999. - 133 p. - (Iš "Vyturio" kišenės)
„Kad galėtum užmiršti, iš pradžių turi atsiminti,“ - taip penkiolikmetei Linėjai, netekus savo geriausios draugės, patarė jos močiutė. Iš pradžių mergaitei ši mintis nebuvo priimtina. Tačiau vėliau, atsargiai surinkus visus prisiminimus apie Piją, tapo lengviau.
Ir ką gi Linėja atsimena? O atsimena dabar ji viską. Nors tai pasakoti nėra lengva: tai rodo apmąstymai, kaltės jausmas ir tiesioginis kreipimasis į mirusią draugę, su kuria „buvome pažįstamos iš viso 120 dienų“.
Linėja - paauglė, todėl ji nepatenkinta savo išvaizda („šešių pėdų ūgio ir plokščia krūtine“), vardu („gana siaubingas vardas“) ir galiausiai „erdvės baimės priepuolis“ iki apsivėmimo, žodžiu, nevykėlė.
Bet štai vieną dieną Linėja sutinka Piją - sielos draugę („dar vieną save“). Jos lanko tą pačią mokyklą, žaidžia krepšinį ir... kalbasi. Kalbasi apie viską: pradedant bernais, meile ir baigiant Dievu bei pomirtiniu gyvenimu.
Linėja prisimena, kaip vieną spalio dieną abi „rašė balus bernams“ (balams žymėti naudojo lipdukus - boružes, širdeles, varles, muses). Pavyzdžiui, „Markui 4 boružes iš penkių galimų. Už plaukus, įdegimą, kepšę...“, o Johanui - 3 varlės ir gyvatė priedo, nes „jis iš tokių, kuriems geras bajeris riebiai nusiriaugėti kitam į veidą“. O vienam - aukštam šviesiam - Pija pasiūlė penkias širdis. Jeigu Linėja drovėjosi vaikinų, tai Pija „ėmė ką panorėjusi, bernų turėjo didelę kolekciją. Lygiai taip pat greitai ji juos ir atleisdavo...“.
Kalbėdavosi mergaitės ir apie mokytojus. Štai „Galvažudys“ - biologijos mokytojas. Jei blogai parašei kontrolinį, tai tave „per artimiausias pratybas jis paguldys ant stalo biologijos laboratorijoje ir lieps kitiems darinėti“. O vieną dieną klasės draugai Linėją išduoda, nors buvo susitarę, kad niekas per pamoką nekalbės ir „visi spoksos į vieną tašką virš Galvažudžio galvos...“
Pija žino ir apie Linėjos meilę - Marką, kurio siekia daugelis mokyklos mergaičių, nes jis „gražus lyg saulė, jo pilvas kaip skalbimo lenta“. O kai Linėjai nepasisekė per varžybas į tolį, ši persona ją ne tik paguodė, bet ir padavė striukę, „kurią kažkas buvo įmetęs į balą“, ją išgręžė ir nusišypsojo taip, „lyg tiesiai man į veidą būtų atsukęs tūkstančio vatų lempą“. Kai įsimyli - fantazijai nėra ribų!
Mergaitės labai skirtingos ir be galo artimos. Rodos, jų draugystė tęsis ilgai ilgai... Jos visada turėdavo apie ką kalbėti. Kad ir nenoriai, tačiau kalbėjosi ir apie tėvus, jų skyrybas, brolius, šeimynines krizes...
Pija per tokį trumpą laiką pokalbiais ir Akmeniniu veidu išmokė Linėją svarbiausio dalyko - pasitikėti savimi ir patikėti, kad pasaulyje verta gyventi.
Jūratė Kuliukienė
Balsavimo rezultatai
|
