Rita Bardzilauskaitė – viena iš intelektualiausių ir labiausiai apsiskaičiusių mano pažįstamų. Jauna mergina įdėmiai ir intensyviai skaito, išmano literatūrą, poeziją, mėgsta ir kitus menus. Šiek tiek pastudijavusi filosofiją, Rita nusprendė ieškoti kitokio gyvenimo kelio ir rinktis kitas studijas. Bet knygos ir jų teikiama išmintis buvo ir yra svarbi jos gyvenimo dalis. Pokalbyje ji dalijosi savo skaitymo patirtimi, kalbėjomės apie jos mėgstamas knygas, autorius, ir apskritai apie jos požiūrį į skaitymą ir knygas.

Papasakok šiek tiek apie save. Kuo šiuo metu gyveni, kokie ateities planai? Kokių dar turi pomėgių, be skaitymo? Ar skaitymas – vienas iš didžiausių tavo pomėgių?

Esu Rita, šiuo metu, kai atsakinėju į klausimus, gyvenu laisvadienio nuotaikomis. Netolimos ateities planai yra susiję su naujomis studijų galimybėmis, greičiausiai tai bus kokios nors kalbų studijos arba komunikacija. Dar be skaitymo mėgstu miegoti, bendrauti su įvairiais žmonėmis, būti gamtoje bei tiesiog ilsėtis. Tiesa, skaitymas iš tikrųjų yra vienas iš didžiausių mano pomėgių.

Kokia pirmoji tavo skaitymo patirtis? Kokia knyga labiausiai įsiminė vaikystėje?

Iš vaikystės skaitytų knygų ne kažką beprisimenu. Ko gero tai buvo mokykloje skaitomos pasakos. Mama pasakoja, jog, kai buvau dar ikimokyklinio amžiaus, tai knygas darkydavau. Iš dalies truputį ir pačiai keista, kad ėmiausi skaityti taip intensyviai, nes namų aplinkoje niekas neskaitė, gal paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Tiesa, dešimtojo gimtadienio proga gavau knygą Marko Tveno „Heklberio Fino nuotykiai“, tad pamenu, kaip ją vakarais skaitydavau. Ir Harį Poterį skaitydavau, labai patikdavo panirti į stebuklingąjį pasaulį. Po trečios klasės, prasidėjus vasarai, paprašiau mamos, kad ji mane nuvestų į biblioteką, ir ten užsiregistravusi „siaubdavau“ lentynas. Per savaitę ar pusantros perskaitydavau po penkias knygas.

Ypatingą knygą savo gyvenime žmonės vadina „antrąja Biblija“. Ar turi knygą, kurią galėtum taip pavadinti?

Yra keletas knygų, prie kurių nevengiu sugrįžti. Nežinau, ar galėčiau vadinti jas „antrosiomis Biblijomis“... Greičiau jau pirmosiomis. Tai būtų R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“, „Vilniaus pokeris“, bei A. Kamiu „Krytis“. Jose daug tikro, gryno, nesumeluoto pasaulio – dėl to jas labiausiai ir vertinu.

Ar turi savo mėgstamiausią autorių?

Šiuo metu labiausiai vertinu Alberą Kamiu, Žaną Polį Sartrą bei Venediktą Jerofejevą.

Kiek skaitymui skiri laiko, sakykim, per dieną? Kokiomis akimirkomis labiausiai norisi skaityti?

Jeigu turiu laiko, tai per dieną skaitau mažiausiai pora valandų. Būna ir taip, jog prarandu laiko nuovoką ir su knyga praleidžiu visą dieną ar naktį. Nevengiu skaityti ir naktimis. Asmeniškai labiausiai noriu skaityti tada, kuomet gyvenime kažkas ne taip, kada kažko ieškau, kažkokio atsakymo ar priežasties.

Žinau, jog mėgsti skaityti poeziją. Yra sakoma, jog poezija niekada nebuvo „masėms“ skirta literatūra. Kaip susidomėjai poezija? Gal turi mėgstamą poetą?

Į poezijos daržą užklystu gana retai, tada, kai pati tos poezijos savy turiu šiokį tokį perteklių. Žinoma, mokykloje visi turėjome šiokios tokios patirties poezijoje, tačiau dažnam moksleiviui, taip pat ir daugeliui mano draugų, tos akimirkos nebuvo labai malonios ar įdomios, tad ir toji poezija, kurią aš mėgstu, nėra labai standartinė. Pavyzdžiui, labai mėgstu Manto Gimžausko-Šamano kliedesius, arba Gintaro Grajausko bliuzišką poeziją. Tiesa, dar mėgstu Antaną Šimkų, Paulių Širvį, šie žmonės gal kiek arčiau žemės.

Ar turi draugų, mėgstančių skaityti? Ar turi su kuo padiskutuoti literatūros, knygų tema?

Taip, turiu skaitančių draugų, dažniausiai jų dėka ir sužinau ką nors naujo, nes iš tikrųjų jie domisi įvairia literatūra ir susitikus bene pirmas klausimas būna: „ką šiuo metu skaitai?“...

Prisimenu, jog skaitei kelias Senekos knygas, žinau, jog išmanai filosofiją. Kokius dar filosofinius veikalus esi skaičiusi?

Studijuojant filosofiją teko susipažinti su Antikos filosofijos pagrindais. Skaitėm Herakleito, Parmenido, Aristotelio bei Platono raštus, tačiau esu skaičiusi ir A. Šopenhauerio, D. Hiumo, R. Dekarto darbus. Tas pats Kamiu yra laikomas vienu žymiausių XX a. filosofų, o jo esu skaičiusi beveik viską („Maras“, „Svetimas“, „Krytis“, „Pirmasis žmogus“).

Turbūt sutiktum su mintimi, jog knyga – gyvenimo mokytoja, jog literatūra mus ugdo. Iš ko dar, be knygų, gyvenime mokaisi?

Tikrai taip, literatūra mus moko, ugdo, kartais net savotiškai gydo ir saugo. Be knygų gyvenime dar mokausi iš žmonių bei muzikos. Kuo daugiau sutinku įvairių žmonių, tuo daugiau įgaunu patirties bei žinių, o tai yra labai daug, tereikia mokėti tai panaudoti. Lygiai taip pat yra ir su muzika: kuo įvairesnės muzikos klausausi, tuo labiau praturtini save.

Kalbino Martina Ruginytė