Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. - Vilnius: Alma littera, 2007. - 200 p.


Neįtelpu į statistiką!

"Manuela" -  antroji prancūzų rašytojo Philippe Labro knyga, pasirodžiusi Lietuvoje.

Knyga pavadinta pagrindinės herojės Manuelos, gyvenančios Paryžiuje, draugų vadinamos Manu,  vardu. Manu akimis knygoje žvelgiama į gyvenimą, jos žvilgsniu vertinamas suaugusių pasaulis, tad įvykiai perteikiami subjektyviai, kai kur pasakojimas priartėja prie dienoraščio formos.

Knyga pradedama intriguojančia  dedikacija: „Skiriu joms“. Kas tos „jos“? Perskaitę knygą suprantame- merginos, svajojančioms apie Meilę, pirmąjį suartėjimą, išgyvenančios egzaminų baimę, stebinčios suaugusių pasaulį ir ištisas valandas visa tai aptariančios su draugėmis. Neskubėkite numesti knygos į šalį, manydami, kad tai knyga tik paauglėms, net  pagrindinė herojė nekenčia šito žodžio, šitos kategorijos.

Tarsi raktas į knygą – epigrafas. Autorius jam pasirinko Saint – Exupery  žodžius: „Koks tas pažadas, kuris man buvo duotas ir kurio nesilaiko kažkoks neaiškus Dievas?“.  Subtili ironija, kaltinimas, nepasitenkinimas, naivumas- toks  visos knygos kalbėjimo stilius.

Toliau epigrafas, įkvėptas prisiminimų, ir trys knygos dalys.

Pirmoji dalis internacionalą parafrazuojančiu pavadinimu: „Pirmyn, pirmyn, vaikai licėjaus“. Pagrindinė šio skyriaus tema-  „aš neįtelpu į statistiką“. Merginos savijautą atspindi skyrių pavadinimai „Juoda dienos spalva“, „Gyvenimas – ne miuziklas“. Tik negalvokite, kad tai nekaltos paauglės verkšlenimai. Pasakotoja gana žaismingai, ironiškai vertina savo išorę, poelgius ir likimą. Norėdamas įtikinamiau perteikti merginos, neįtelpančios į statistiką, savijautą autorius pasitelkia sapnus. „Aš sapnuoju vandenį“- sako ji. Žinome, kad vanduo- tai nuoroda į įsčias, saugumo stoka, globos poreikis, pasitikėjimo savimi  stygius.

Antroji dalis - „Jahta įlankoje“. Pagrindinė tema – kaip Manuela tampa Ela. Čia autorius labai gražiai sužaidžia savo herojės vardu, palikdamas nemažai minčių apmąstymams. Šiame skyriuje pasirodo Jis ir įneša sumaištį į visų poilsiaujančių moterų gyvenimą, pažadina jose moterišką žavesį, aistrą, konkurenciją. Manuela pastebi, kad mamos „jau seniai nemačiau tokios pagyvėjusios, tokios pakilios“. Jis – romantiškas, žodžio kišenėje neieškantis, gamtos apdovanotas išoriniu grožiu, gyvenantis turtuolių jachtoje ir turintis, pasak autoriaus, tai, ko „labiausiai stinga paprastiems žmonėms- žavesį ir energiją“. Jo vardas Pjeras, bet  Manuela nutaria jį  vadinti Pitu. Pitas, ar tai ne užuomina į  Bradą Pittą? Gyventojų aistras kaitina  tai, kad niekas tikrai nežino, kas Pjeras iš tikrųjų, kuo jis dirba, koks jo išsilavinimas ir ką jis veikia turtuolių jachtoje. Taigi, palaiminta nežinomybė, leidžianti į pasaulį žvelgti pro rožinius akinius! Norėdamas šio herojaus charakterį padaryti įtaigesnį, autorius griebiasi mistikos: Pjero oda yra karšta. Kodėl? Intriga išlieka iki romano pabaigos. Ar gali Pjeras tapti pirmuoju vyru Manuelos gyvenime? Kaip pasikeičia poilsiautojų gyvenimas išplaukus jachtai- klausimai, kurie nagrinėjami šioje dalyje. Dalyje, kurią  perskaitę vyrai  suvoks, kas išties žavi moteris.

Nuo raudono munduro iki pilko lietpalčio arba visi taškai ant „i“- apie tai byloja trečioji dalis, filosofiniu pavadinimu „Išvykti“. Autorius akcentuoja teatrališką romano pabaigą: Manuela stovi ant lėktuvo trapo ir prisimena visus ir visas susaistytas tarpusavyje meilės paieška. Ką simbolizuoja skrydžio metafora? Nežinomybę, naują pradžią, savęs ieškojimą, o gal bėgimą nuo savęs?

Romane gausu teatrališkų elementų, kai kurios scenos primena kino filmų vaizdus- tai patvirtina Philippe Labro ne tik rašytojo, bet ir režisieriaus, aktorius talentą.

Šis romanas ne tik beveik suaugusiam skaitytojui, bet ir tokį skaitytoją auginantiems tėvams- juk privalu žinoti, kaip jaučiasi, kuo gyvena ir kaip iškilusias problemas vertina jaunasis skaitytojas.


Jurgita Klimavičiūtė