Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kvietė 5–10 klasių moksleivius dalyvauti rašinių konkurse „Ką aš norėčiau veikti bibliotekoje?..“. Iš viso buvo gauta 30 rašinių, iš kurių konkurso organizatoriai atrinkto penkis geriausius. Siūlome paskaityti vieną iš jų – Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos 7a klasės moksleivės Nerijos Remeikaitės „Biblioteka tarsi sodas“.


„Tam, kas turi biblioteką ir sodą, daugiau nieko nereikia“ (Markas Tulijus Ciceronas). Iš tiesų – sodas, tai vieta, kuri tinka ne tik auginti margaspalves gėles, vaisius nokinančius medžius, krūmus, bet ir apmąstyti, apgalvoti įvairius dalykus bei pabūti vienam su gamta. Turėdama sodą esu laiminga – ten praleidžiu daug laiko. Tačiau... tačiau erdvios, su dideliu knygų pasirinkimu ir modernios bibliotekos šalia nėra. Tad turėdama laiko, dažnai prisėdu sode ir pasvajoju apie tokią biblioteką.

Dažniausiai mano galvoje sukasi mintys apie vieną ir tą pačią biblioteką. Žinoma, ji yra labai universali: kaskart galiu perstumdyti baldus, perdažyti sienas ir kitaip lentynose išdėstyti knygas. Lieka tik nepaprastas erdvumas ir spalvų gausa. Taip pat kartojasi ir lankytojai. O jų bibliotekoje daug, jų turi būti daug. Mano bibliotekoje aš tikrai esu ne viena – joje lankosi daug vaikų, moksleivių, studentų ir net dirbančių žmonių. Dauguma jų ateina ieškodami naujų žinių, nuotykių ir įvairiausių kelionių įspūdžių, kuriuos patiria, kai pasineria į skaitymo malonumą. Tokiems nuotykių ieškotojams bibliotekoje yra atskiras kambarys – „Tylos erdvė“. Toks kambarys privalo būti kiekvienoje bibliotekoje. Jame nėra labai daug baldų: keli neaukšti stalai bei patogios vienspalvės kėdės. Daugiau jokių daiktų, tam, kad nemaišytų, netrukdytų „kelionėse“. Tokiame kambaryje ir aš su malonumu susiraityčiau vienoje iš kėdžių ir keliaučiau Karibų jūra su Meksikos įlankos piratais, klaidžiočiau Teksaso brūzgynuose su mustangų gaudytoju Morisu bei bandyčiau išgyventi negyvenamoje saloje kartu su Robinzonu Kruzu. Nors visus šiuos kūrinius jau esu skaičiusi, bet „Tylos erdvėje“ padaryčiau tai dar kartą, nes tai unikali vieta, kurioje nepamirštamus kelionių įspūdžius patirs kiekvienas, gebantis skaityti.

Bibliotekoje būtinai turi būti ir itin modernus kambarys, kuriame apstu ekranų – daug daug ekranų. Toks kambarys manoje bibliotekoje vadinasi „Naujoji era“ ir, manau, jis lankytojų mėgiamas ne ką mažiau nei minėtoji „Tylos erdvė“. Vieni bibliotekos lankytojai naudojasi mažaisiais ekranais – planšetiniais kompiuteriais. Juose yra belaidis internetas, tad vieni bibliotekos lankytojai ieško informacijos apie skaitomų knygų autorius, kiti apie mėgstamiausius arba visai neseniai sutiktus veikėjus bando sužinoti daugiau, o dar kiti – paprasčiausiai naršo jame. Yra ir didesnių, sunkesnių ekranų, kurių negalima kilnoti. Jų nauda yra begalinė, nes pasitelkiant kompiuteriuose esančias programas galima atlikti įvairius darbus, bandymus. Ne paslaptis, kad yra ir tokių lankytojų, kurie ateina į biblioteką pažaisti kvailų kompiuterinių žaidimų (tai mano nuomonė, nes aš nežaidžiu), o ne skaityti. Bet dabar jų neteiskime... Bibliotekoje nėra griežtų taisyklių, tad kiekvienas čia randa, kuo užsiimti. Tik norėčiau, kad žaidimai bibliotekų kompiuteriuose būtų ne bet kokie: galėtų jie būti apie knygas, knygų personažus ir panašiai. „Naujoje eroje“ yra ir didieji ekranai – televizoriai. Juose nėra mums įprastų kanalų, kuriuos esame įpratę žiūrėti namuose. Juose galima peržiūrėti įvairias vaizdajuostes, kuriose įrašyti filmai, sukurti pagal bibliotekoje randamas knygas. Šis kambarys yra modernusis, todėl tiek kėdės, tiek stalai yra universalūs. „Naujoje eroje“ praleidžiu daug laiko ieškodama atsakymų į rūpimus klausimus. Esu tvirtai įsitikinusi, kad toks kambarys turi būti kiekvienoje bibliotekoje ir lankomumas jo būtų garantuotas.

Taip pat negaliu įsivaizduoti bibliotekos, kurioje neturėčiau galimybės susitikti su rašytojais: nesvarbu, ar akis į akį, ar virtualioje erdvėje. Šiems susitikimams skirtas kambarys yra erdviausias tam, kad kiekvienas, norintis užduoti klausimus vaikų bei paauglių knygų rašytojui Vytautui Račickui, dailininkei ir vaikų pasakų kūrėjai Sigutei Ach, paauglių knygų rašytojai Renatai Šerelytei bei kitiems, kurie atras laiko bei noro atskleisti savo kūrybos istoriją, metodus, galėtų čia užeiti ir tai padaryti. Tame kambaryje ant sienos taip pat kabo didžiulis ekranas. Jis skirtas tam, kad būtų galima susisiekti ir su kitų šalių rašytojais, kurie maloniai bendrauja ir dalijasi savo patirtimi su jaunaisiais skaitytojais. Tokie susitikimai pamokytų, kaip pradėti kurti, padėtų išsiaiškinti, kas padeda parašyti gerą kūrinį, bei įrodo, kad kūryba padeda žmogui lavinti išmonę, protą. O dar vienas dalykas, stebuklingas dalykas, kuris galėtų nutikti šiame susitikimų kambaryje, - tai unikali galimybė susitikti su tais rašytojais, su kuriais galimybės susitikti realiame gyvenime jau nebėra, nes jie iškeliavo Anapilin. Manau, kad kambarys tikrai labai naudingas – vien tik pagalvojusi apie tokį susimąstau, ar galėčiau tai patirti apsilankiusi savo miesto bibliotekose?

Bibliotekoje būtinai turi būti ir mažasis teatras. Ten skaitytojai – tiek vyresni, tiek mažesni – galėtų atkurti savo mėgiamiausius personažus. Nedidelės žmonių grupės, kurios perskaito tam tikras knygas, bandytų jas arba labiausiai patikusias vietas suvaidinti šiame teatre. Galima tai būtų daryti iš karto, tai labai įdomu. Kartą taip darėme per literatūros pamoką. Mokytoja sakė, kad tai vadinama ,,Psichodramos metodu“. Buvo nepaprasta iš karto bandyti įsijausti į knygos personažo situaciją ir gyventi jo gyvenimą. O galima būtų tai daryti pasiruošus: skaitytojai-aktoriai planuotų perskaitytos knygos inscenizaciją, pasisiūtų arba išsinuomotų kostiumus ir scenoje bandytų perteikti knygos esmę, tai, ką autorius įstengė ir norėjo perduoti skaitytojams. Pamenu, kaip stebėjau teatre profesionalų aktorių atgaivintus kūrinius: „Anos Frank dienoraštis“, „Anė iš Žaliastogių“, „Ida iš šešėlių sodo“... Šių knygų dar nebuvau skaičiusi, bet jau kitą dieną po pamokų lėkiau į biblioteką ir lentynose ieškojau minėtų kūrinių. Būtent tokia ir turėtų būti mažojo teatro bibliotekoje paskirtis – sudominti žiūrovą, kad jis norėtų perskaityti ir knygą. O žiūrovų – visada daug. Jie iš teatro visada išeina kupini įspūdžių, naujų žinių bei nepamiršta susimokėti už spektaklį. Ne, ne, negalvokite, kad mokama pinigais. Ne. Atsiskaitoma – saldžiaisiais „bilietais“ arba pasižadėjimu, kad kitą kartą scenoje stovės jie – buvę žiūrovai, o dabar jau skaitytojai-aktoriai. Šis kambarys tikrai būtų mano viena iš lankomiausių bibliotekos vietų.

Dar norėčiau, kad kiekvienoje bibliotekoje būtų ir „Skaitančiųjų klubas“. Norėčiau susitikti ir su bendraminčiais. Dabar paprastai skaitau namuose: užsidarau savo kambaryje, įsitaisau patogiai supamoje kėdėje ir kelioms valandoms iškeliauju į kitą erdvę. Pastaruoju metu keliauju po XVII a. Angliją ir bandau įsivaizduoti gražuolę Merijeną bei jos mylimąjį Holtsperą, nes skaitau „Baltąją pirštinę“. Taigi „Skaitančiųjų klubas“... Smagu būtų pasidalinti savo patirtais įspūdžiais, sužinoti tiesiog iš pirmųjų lūpų apie naujai atrastą gerą knygą. Tikiu, kad tikrai yra nemažai ir mano amžiaus vaikinų ir panelių, kurie mėgsta skaityti. Tik šiandien kažkodėl apie tai nėra madinga kalbėtis (geriau pasigirti, kokį lygį pasiekei žaisdamas kompiuterinį žaidimą ar panašiai)... Kaip smagu būtų susėsti ratu ir paprasčiausiai pasikalbėti. Pasikalbėti apie skaitymo teikiamą malonumą. Juk tuo, ką pasakė anglų rašytojas Viljamas Tekerėjus, tikiu ne tik aš viena: „Knygos nuskaidrina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina jį tauriausiems siekiams, aštrina protą ir švelnina širdį“. O, kaip miela būtų rasti ne vieną bendraamžį, kuris taip mano… Tikiu, kad būtent „Skaitančiųjų klube“ su tokiu ir galėčiau susitikti…

Taigi bibliotekoje turėtų būti daug įvairiausių patalpų, kambarėlių, salių, nes čia tikrai yra daug ką veikti. Aš čia norėčiau daug ką veikti, nes biblioteka nėra tik knygų saugykla – juk tai ne knygų muziejus. Čia turi būti daug spalvų, čia turi būti daug kvapų. Čia turi kaip sode būti daug darbo. Biblioteka yra ir turi būti gyva. Ji turi būti gyva ir nepakartojama kaip sodas. Tada su malonumu norėsis joje lankytis. Norėsis lankytis kaip ir sode – VISADA: ir žydintį pavasarį, ir žalią vasarą, ir margaspalvį rudenį, ir baltą žiemą.