„Bartas suprato, kad jo matomas lubų ekranas tėra tik vienas didelės Gyvenimo knygos lapas ir, kad jį užvertęs, jis gali neberegėti tų vaizdų, kurie jam tokie brangūs. Tačiau jį gundė ir tas kitas puslapis, kuriame jis pamatytų tėtį...“

Kiekvieną mėnesį pildydami rubrikos „Ar Tu jau skaitei?“ anketą siūlėte autorių arba knygą, apie kuriuos norėtumėte daugiau sužinoti. Ne vieną kartą buvo paminėta Kazio Sajos knyga „Čia kažkas yra“. Taigi gegužės mėnesį siūlome svetainės lankytojams susipažinti su šiuo lietuvių rašytoju ir jo kūryba.

Apie knygos autorių Kazį Sają

79-erių K. Saja yra pristatomas kaip rašytojas, dramaturgas, prozininkas, įvairių kultūros leidinių straipsnių autorius, visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

K. Saja gimė 1932 m. neturtingų tėvų ūkyje, Skėrių kaime, Pasvalio rajone. Tėvams anksti mirus persikėlė gyventi pas dėdę į Kauną, tačiau po metų buvo išvežtas į Plungės rajone esantį Vaištarų kaimą. Rašytojas norėjo tapti architektu ir jau buvo įstojęs į Kauno Politechnikos institutą, tačiau jo nebaigė ir grįžo į Klaipėdą. Netrukus K. Saja išvyko į Vilnių ir Pedagoginiame universitete baigė filologijos studijas.

Rašytojo kelią pradėjo 1954 m. parašęs pjesę „Lažybos“. Kaip patį didžiausią komplimentą K. Saja prisimena pasakymą, kad skaitant pjesę „Lažybos“ skaitančiajam pakvipo dobilais. Pirmasis vaikams skirtas kūrinys buvo apsakymas „Klumpės“. Tikriausiai ne vienam yra žinomos šios K. Sajos knygos: „Būrimas obuolio sėklom“ (1985), „Gvidono apsiaustas“ (1988), „Ei, slėpkitės!“ (1999), „… kurio nieks nemylėjo“ (2005).

2009 m. K. Sajos knyga „Septyni miegantys broliai“ išrinkta geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams. Geriausios metų knygos premija buvo įsteigta 1993 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus. Premijos tikslas – skatinti lietuvių grožinės vaikų literatūros kūrybą ir atkreipti dėmesį į didžiąsias vaikų literatūros vertybes. Laureatas gauna karūną, diplomą ir piniginę premiją.

2010 m. knyga „Čia kažkas yra“ buvo išrinkta į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką. Ši akcija yra rengiama nuo 2005 m. ir tapo svarbiu Lietuvos kultūros įvykiu. Rinkimai yra ypatingi tuo, kad Metų knygas renka ne paslaptingi ekspertai, o knygų skaitytojai.

Paklaustas apie tai, koks rašytojas gali būti vaikų rašytoju, K. Saja pasakė: „Nesvarbu, rašytojas subrendęs, pražilęs ar nuplikęs, bet jame turi būti gyvas vaikas. Ką reiškia vaikas? Rašytojas turi būti šiek tiek naivus, truputėlį pramuštgalviškas, nuoširdus. Šitų visų savybių turint galima būti vaikų rašytoju“ (Absoliuta Andželika Lukaitė „K. Saja: atsisveikinu su jaunaisiais skaitytojais“).

Knygoje pasakojama apie...

Nebe pirmą kartą rašytojas K. Saja pasakoja ne laimingo ir išlepinto, o nuskriausto ir vienišo vaiko istoriją. Trylikametis Bartas vieną dieną atsibunda keistoje palatoje, visas apraizgytas laidais ir apibintuotas. Pirmoji mintis, atsiradusi Barto galvoje, buvo „tikriausiai mane pagrobė ateiviai“. Tačiau tikrovė pasirodė daug skaudesnė: įvyko automobilio avarija, kurioje žuvo Barto mama Miglė Valiulytė ir patėvis Tadas Bernaponis. Berniukas, gulėdamas ligoninėje, nuolatos kaltina save dėl jų mirties. O kaip gi nekaltinsi, jeigu avarijos priežastis buvo  barnis, kurio centre – prikakoti batai.

Deja, tokie barniai buvo tapę Barto kasdienybe. O viskas prasidėjo tada, kai mama ištekėjo už Bernaponio. Vestuvių dieną linkęs į smurtą vyras pažada, kad niekada ranka nemuš nei Barto, nei jo mamos. Jam rankų ir nereikia. Vieną kartą taip žūva triušis, kitą kartą pasitaiko katinas. Taip, tai ne ranka. Bet ar nuo to mažiau skauda? Visus įtarinėjantis, nuolatos geriantis patėvis paverčia Barto gyvenimą pragaru. O jo mama, atrodo, jau buvo susitaikiusi su skriaudžiamos moters likimu ir gyvenimu nuolatinėje baimėje.                

Tikrasis Barto tėvas Liubartas dar ir dabar jam yra paslaptinga asmenybė. Kaip ir vienas šilčiausių prisiminimų apie tėvo dovanotą triušiuką yra didelė paslaptis. Tėvo ieškojimas tampa pagrindiniu Barto tikslu. Tik kaip surasti tikrąjį tėvą, kai esi prikaustytas prie lovos? Ir tikrai sunku įsivaizduoti, kad ne kiekvienas teigiantis, kad yra tėvas, toks ir yra.

Ligoninėje dienos bėga greitai... Turtingų tėvų vaiką Luką pakeičia piktas ir irzlus vyras. Bartas jau ir vaikščioti su ramentais pradėjęs. Tik nuolatos apsilankantys patėvio viršininkas Šerepka ir Vaikų apsaugos inspektorė sukelia vis naujų minčių Barto galvoje. Kodėl Šerepka taip įkyriai stengiasi įtikinti Bartą tapti jo šeimos nariu? Ir namą jau atnaujino, ir kambarį su kompiuteriu įrengė. Tik kam reikėjo taip skubėti? Ar tai nebus dar vienos pinklės, kuriomis siekiama išvilioti Barto palikimą?

„Čia kažkas yra“ – tai ne veiksmo knyga, kurioje puslapiai verčiasi patys. Tai pasakojimas apie sugriautą gyvenimą ir naują pradžią. Ir pamoka, kad ne visada svajonėse matomi dalykai yra tokie patys gražūs tikrovėje.

Smagaus skaitymo!

Aleksandra Strelcova

Ar Tu jau skaitei?