Vilniuje turime tokį savotišką mikrorajoną, kuris vadinasi Naujoji Vilnia. Kadaise tai buvo pramonės centras, pilnas ūžiančių gamyklų ir pūškuojančių prietaisų. Dabar dauguma gamyklų uždarytos, aptrupėjusios baltų plytų sienos išpieštos grafiti, vietoje įprastų daugiabučių aplink pūpso senstelėjusios medinės trobelės.

Išlipu gražią saulėtą popietę iš autobuso. Naujosios Vilnios ore tvyro paslaptinga migla, pro šalį bėgiais nudarda krovininis traukinys, po darbų gatvėse šmirinėja rudeniški žmonės... įkvepiu auksinio spalio vakaro. Gražu. Pasileidžiu į pakalnę ir po kelių minučių pasiekiu jaukią ir šiltą, tik ką atšventusią savo dešimties metukų gimtadienį, gerų emocijų oazę – leidyklą „Nieko Rimto“. Čia nepailstamai darbuojasi mano pašnekovė – dailininkė Sigutė Ach.

Kartu užkopiame į paslaptingą leidyklos palėpę, kurioje įsikūrusi Sigutės dirbtuvė „Menų valtys“. Čia gyvena šilti dailininkės piešiniai, snūduriuoja skaitytojų laukiančios knygelės, skimbčioja kava kvepiantys draugiški puodeliai ir žaidžia padykęs saulės spindulys. Išsiverdame kavos ir pradedame pokalbį.

Ar svarbus kūrybiniam įkvėpimui skaitymas?

Skaitymas yra mano kasdieninis maistas, aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be perskaityto teksto. Kitiems gal svarbu eiti į koncertą ar dar kur nors, bet man reikia nors ką nors paskaityti, kad aš būčiau žmogumi. Man reikia skaityti, kaip žmonėms reikia kvėpuoti.

O užsiimantis kūryba žmogus neprivalo būti labai apsiskaitęs, kad kažką tokio sukurtų... tačiau kažkokia dvasios erudicija[1] bet kokiu atveju privalo būti. Ar žmogus ją įgijo skaitydamas, ar keliaudamas, ar mąstydamas, ar klausydamas – nėra labai svarbu. Netgi sakoma, norint gerai iliustruoti knygą, geriau nežiūrėti kaip ji buvo iliustruota iki tavęs, nes tai gali pagauti savotišką mąstymo klišę. Lygiai taip pat jei kažkas nori iliustruoti knygą apie ežiuką rūke[2], geriau nežiūrėti Jurijaus Noršteino animacinio filmuko „Ežiukas rūke“[3].

Koks Jūsų požiūris į skaitmeninę knygą, naujienų portalus, skaitymą kompiuteryje?

Aš labai mėgstu naujienas, o tuo pačiu labai mėgstu ir senienas, todėl aš turbūt popierinės knygos niekaip atsisakyti negalėčiau. Bėda ta, kad aš labai mėgstu skaityti naktį, įsitaisiusi lovoje ir jei tik ryškiai šviečiančia staline lempa neerzinčiau šalia miegančio draugo, tikrai imčiausi elektroninės knygos. Tik vis galvoju ar tikrai elektroninėje knygoje bus visa popierinė knyga, ar nebus kas praleista? Tikiu, kad ir po dvidešimties metų turėsime tradicines knygas, nors bibliotekose gali atsirasti elektroninių. Patogu yra pasididinti šriftą, jei kamuoja trumparegystė, taip pat patogu kelionėje, nes nereikia temptis su savimi 25 knygų. Dar pagalvoju, kad ir miškai pailsės... jei jie nuo to kenčia. Nors toks jausmas, kad miškai kenčia ne nuo knygų, o nuo laikraščių [juokiasi].

Ar lengviau iliustruoti svetimus kūrinius ar visgi savus?

Man išvis lengva, nes aš dažniausiai pirma nupiešiu, o tik po to ką nors parašau. Aš, matot, esu labai nerimtas rašytojas [juokiasi]. Dažniausiai tekstas išverčia mano piešinius į žmonių kalbą, paaiškina kodėl aš taip, o ne kitaip padariau. Iš šių paaiškinimų neretai gimsta visa istorija, o įdomiausia, kad istorija gali būti visiškai nauja, nukrypusi nuo tos, kurią iššaukė piešinys. Visada galima piešti, o tada rašyti ir svarbiausia, kad galima nesureikšminti tos pirmosios iliustracijos ir tekstą iliustruoti iš naujo. Taip gimė ir Vytauto V. Landsbergio knyga „Arklio Dominyko meilė“. Norėdama susipažinti su rašytoju atnešiau jam visą pluoštą savo atvirukų. Vėliau jis parašė pagal juos pasaką ir aš ją iliustravau visai kitaip.

O svetimas tekstas visada yra kelionė. Kiekviena knyga yra tarsi šalis ir prieš keliaudama turėčiau visą aibę pasirinkimų. Spręsčiau, į kurias šalis tikrai keliaučiau, į kurias – galbūt, į kurias – ne. Lygiai taip pat ir knygos... į kai kurias tiesiog negalėtum nukeliauti, net jei ir labai norėtum. Yra knygų, kurios man labai patinka, labai!.. bet aš niekada negalėčiau tų knygų iliustruoti, aš tiesiog taip nemokėčiau. Aišku, yra ir tokių knygų, kurios atrodo tau parašytos ir tiesiog nagai niežti jas iliustruoti.

Kokią knygą labiausiai svajojate iliustruoti?

Koks sunkus klausimas... Šiuo metu su didžiausiu malonumu iliustruoju Donaldo Bisseto pasakas[4]. Manęs laukia dar trečia knyga ir turėjau tokią mintį atvesti D. Bissetą iš naujo į Lietuvą per savo iliustracijas. Rašytojas ir pats savo knygą labai puikiai iliustravo, bet tai jau daug kartų matyta, todėl džiaugiuosi galėdama įnešti kažką naujo ir man tai labai patinka. Smagu įsivaizduoti ir piešti D. Bisseto stotį, kuri važiuoja traukiniu gerti arbatos.

O kaip vertinate rekomenduojamos literatūros sąrašus? Ar verta į kiekvieną knygą „keliauti“?

Visų pirma, tai nepabandęs niekada nesužinosi ar verta. Reikėtų atsiversti knygą ir tada nuspręsti ar ji verta dėmesio, ar ne. Na, o rekomenduojamos literatūros sąrašai yra gajūs ir iki šiol išlikę, todėl, matyt, naudingi. Sakoma, kad geriau už bet kokią reklamą yra autoriteto rekomendacija. Jei knygą rekomenduoja žmogus, su kuriuo vertybės sutampa, galbūt nereikėtų turėti lūkesčių, kad šimtu procentų patiks, bet tuo pačiu nepamėginti pasinaudoti rekomendacija būtų keista. Man pačiai net laiko pritrūksta visiem šiems sąrašams įgyvendinti.

Kokią knygą rekomenduotumėte mūsų skaitytojams?

Kad ir tą pačią Donaldo Bisseto „Aukštyn kojom“, tam, kad nebūtų šalta. Tada dar būtinai reikia perskaityti Tuvės Jansson „Troliai Mumiai“. Artėjant šventėms visai būtų naudinga pavartyti autoriaus Axel Hecke knygelę „Mažasis karalius Gruodis“, ši knyga man primena garsųjį „Mažąjį Princą“.

[1] Erudicija – tai nuodugnus susipažinimas su įvairiomis mokslo ir meno sritimis, platus apsiskaitymas, neeilinis išsilavinimas

[2] Sergejus Kozlovas. Ežiukas rūke. Vilnius: „Nieko rimto“, 2010. Jei įdomu, šią knyga tikrai surasi bibliotekoje!

[3] Tai vienas garsiausių visų laikų animacinių filmukų. Filmukas sukurtas 1975 m.

[4] Šis žymus rašytojas rašė istorijas „Aukštyn Kojom“ apie karvę Anebelę, varną Albertiną ir kitus žinomus veikėjus.

Parengė Šarūnas Čėsna