Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kvietė 5–10 klasių moksleivius dalyvauti rašinių konkurse „Ką aš norėčiau veikti bibliotekoje?..“! Iš viso buvo gauta 30 rašinių, iš kurių konkurso organizatoriai atrinkto penkis geriausius. Siūlome paskaityti dar vieną iš jų – Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos 5 a klasės moksleivės Mūzos Svetickaitės „Ką aš norėčiau veikti bibliotekoje?“.
 
 

Biblioteka – stereotipais apipintas reiškinys. Šiek tiek senamadiški žmonės mano, kad tai yra daugybės kvadratinių metrų patalpa steriliai baltomis sienomis, nustatyta lūžtančiomis nuo knygų lentynomis ir staleliu, už kurio sėdi garbaus amžiaus moteriškė, nosį pasibalnojusi smulkučiais akiniais ir surištais į kuodą plaukais. Šiuolaikiški žmonės popierines knygas stumia vos ne į antrą vietą, o aukštyn iškelia naująsias technologijas. Pasak jų, biblioteka iš visų sienų apstatyta kompiuteriais, lentynos lūžta ne nuo popierinių knygų, o nuo elektroninių knygų skaityklių, aplinkui nespėja mirgėti visokie ekranai, o tikrosios knygos lai dūla rūsiuose…

Žinau, kad nustebsite, bet man žymiai artimesnis senamadiško žmogaus bibliotekos piešinys. Jokiu būdu nesakau, kad turi būti būtent taip ir ne kitaip. Tačiau visada reikia prisiminti bibliotekos paskirtį – nemokamai išduoti žmonėms norimą literatūros kūrinį ribotam laikui arba duoti žmogui vietos, kurioje jis galėtų skaityti norimą knygą. Tai ne kompiuterinė skaitykla ar programuotojų dirbtuvės. Todėl norint į biblioteką įvesti kažkokių inovacijų, visada reikia atsiminti, kad bibliotekos prioritetas visada turi būti knygos. Jei taip nėra, biblioteka negali vadintis biblioteka.

Bet šiokios tokios naujovės visada yra gerai. Ypač šiais laikais, kai vis mažiau žmonių ima į rankas knygą. Juk reikia kažkaip juos pritraukti. Bet visada yra bet. Tie žmonės, kurie neturi poreikio, noro, ar nemano, kad į biblioteką eiti yra naudinga, į ją ir neateis. Todėl rengiant naujus projektus ar idėjas, visų pirma reikia atsižvelgti į bibliotekos lankytoją. Būtent jam tai turi patikti ir būtent jis turi tam pritarti. Nes būtent tokie žmonės yra mūsų ateities viltis ir būtent jiems turime dėkoti, kad ateina į biblioteką. Nes jeigu dėl bandymo įtikti tam, kas ir taip neateis prarasime nuolatinius lankytojus, kurie gali mus išgelbėti ir yra mums gelbėjimosi liemenės, gailėsimės visą gyvenimą.

Todėl visų pirma rašau apie skaitančio žmogaus poreikius. Man, kaip nuo mažens nepaleidžiančiai knygos iš rankų moksleivei, knygos visada asocijuojasi su kažkokia paslaptimi ir, mano nuomone, kiekvienas žmogus literatūros kūrinį interpretuoja savaip. Gal būtent dėl to aš niekada nemokėjau jokios knygos skaityti atsisėdusi ant labai tiesios kėdės, prie labai tiesaus stalo, su ypatingai ištiesinta nugara. Man skaitant knygą reikia jaukiai įsitaisyti kažkokioje sofoje, fotelyje, sėdmaišyje ar supamajame krėsle. Juk taip ir daugiau pailsime, ir skaityti maloniau. Todėl siūlau bibliotekoje įrengti tokias skaitymo saleles, kuriose būtų kažkokios sofos, foteliai, krėslai, sėdmaišiai ar kiti relaksaciniai baldai. Skaitytojas, pasiėmęs knygą ir norintis ją skaityti vietoje, galėtų patogiai įsitaisyti, atsipalaiduoti ir įsijausti į knygą.

Skaitymo salelių apšvietimas taip pat neturėtų būti labai įkyrus ir šaltas. Prie kiekvienos skaitymo vietos turėtų būti padėtas jaukus šviestuvas, imituojantis žibalinę lempą ar liktarną. Tai suteiktų jaukumo, asmeniškumo, romantikos, leistų lengviau įsijausti į skaitomą kūrinį, suteiktų paslapties, paskatintų skaityti toliau. O lubose taip pat turėtų degti šiltos, iš aplinkos neišsiskiriančios lempos.

Mano nuomone, skaitymo salelės būtų labai gera vieta Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje. Juk kiti moksleiviai namuose neturi tokios vietos, kurioje galėtų nevaržomai skaityti knygą. O bibliotekoje jie visada būtų laukiami ir galėtų patogiai įsitaisyti ir įsijausti į literatūros kūrinį. Galbūt jie netgi daugiau perskaitytų! O kuo daugiau žmogus skaito, tuo geriau.

Manau, kad skaitantiems žmonėms dažnai būna sunku apsispręsti, kokią knygą skaityti. Tuomet galvoje dažniausiai tūno jau skaityta knyga ir mintys, kad norisi būtent tokio tipo knygos.

Bet kai nueini į biblioteką ir atsistoji prieš didžiulę knygų lentyną, entuziazmas dažnai išblėsta. Imi vieną knygą po kitos, skaitai jų anotacijas ir nerandi būtent to, ko labai reikėjo. Galiausiai pavargsti, pagriebi pirmą pasitaikiusį kūrinį ir išeini namo. O po to ta knyga guli ant namų stalo nepaliesta, kol negauni įspėjamojo laiško, kad baigėsi išdavimo terminas ir neišbėgi tos knygos atiduoti.

Skaitantis žmogus į tai nusispjaus ir skaitys toliau. Bet kai tokį incidentą patiria jaunuolis, kuris skaito vien dėl to, kad mokykloje tai yra privaloma, jo noras skaityti gali dar labiau sumažėti arba net dingti. Jis tiesiog neįsivaizduoja, kad yra labai patrauklių, lengvų ir jo skonį atitinkančių kūrinių. Bet kaip tam žmogui tas knygas rasti?

Būtent dėl to aš siūlau sukurti tam tikrus klausimynus. Juos turėtų sudaryti keliolika klausimų, kuriuos kūrė literatūrologai. Pabaigus testą turėtų pasirodyti knygų pasiūlymai, atitinkantys skaitovo atsakymus į klausimus. Mano nuomone, tai būtų pasiteisinęs projektas, kuris bent truputėlį pakeltų jaunimo skaitomumą ir skaitančių jaunuolių pasitenkinimą knygomis. Ši idėja tiktų ir tam, kuris skaito iš reikalo, ir tam, kuriam skaitymas yra pomėgis. O tai reiškia, kad šia paslauga naudotųsi visi bibliotekos lankytojai.

Bet, kad ir kaip būtų gaila, šiuolaikinė biblioteka išsisukti be kompiuterių negali. Man pačiai būtų labai gera, jei atėjusi į biblioteką galėčiau pailsėti nuo šiuolaikinių technologijų. Bet aš kaip visada esu išimtis. Todėl reikia atsižvelgti ir į masinius poreikius. Suprantu, kad bibliotekoje vistiek turi būti kažkiek kompiuterių. Šiais laikais kitaip tiesiog neįmanoma. Bet prisiminkime, kad bibliotekos prioritetas visada turi būti knygos. Dėl to turime derinti literatūrą su naujosiomis technologijomis. O tai dažnai būna nelengva, nes harmoningą, vienas kitam padedantį tandemą nuo visuotinio suskaitmeninimo skiria plonytė riba. Taigi reikia labai stengtis.

Būtent dėl to siūlau, kad visuose kompiuteriuose būtų tik su literatūra susijusios programos. Taip, skamba drąsiai. Ir kas? Juk bibliotekos paskirtis yra knygos ir tik knygos. Kitaip negali būti.

Mane labai nuliūdino vienas vaizdas. Užsukau į biblioteką ir pamačiau, kad joje yra viso labo trys žmonės: viena bibliotekininkė ir du jaunuoliai. Ir spėkit, ką tie jaunuoliai darė? Ogi sėdėjo prie kompiuterių ir žaidė agresyvius kompiuterinius žaidimus.

Manau, kad apie tokį vaizdelį nesvajoja nė vienas bibliotekininkas. Bet kuo toliau, tuo tokių vaizdelių daugės. Ir norint tai stabdyti, reikia imtis labai griežtos prevencijos.

Taigi, aš savo prevencijos programą jau pasiūliau: visuose kompiuteriuose turi būti tik su literatūra susijusios programos. Suprantu, kad iš pradžių skamba kiek neaiškiai. Bet būtinai paaiškinsiu.

Tų programų sąraše turėtų būti mano jau minėtas literatūros pasirinkimo testas. Tokios programos raštu nepadarysi, nes bibliotekininkai sugaištų labai daug laiko. O čia viskas užprogramuota, labai paprasta ir lengva.

Taip pat turėtų būti bibliotekos turimų knygų sąrašas. Jame įvedus norimos knygos pavadinimą turėtų pasirodyti informacija, ar tokia knyga yra, jei yra, kur jos ieškoti.

Neprošal būtų ir lietuvių literatūros klasikų duomenų bazė. Prie kiekvieno autoriaus būtų parašyta trumpa biografija bei visa bibliografija.

Praverstų ir rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašai. Žinau, kad skaityti knygas išimtinai iš šių sąrašų yra visiška nesąmonė. Bet kartais lengvas krypties nustatymas labai padeda.

Reikėtų įterpti ir privalomos literatūros sąrašus. Užsukęs į biblioteką moksleivis galėtų pasižiūrėti, ar perskaitė viską, kas buvo užduota.

Na, ir žinoma neįmanoma be skaitymo skatinimo programų-žaidimų. Tai galėtų būti viktorinos iš bendro literatūrinio išprusimo bei informacijos ieškojimo knygose žaidimai. Taip pat tiktų viktorinos iš konkrečios knygos arba konkretaus autoriaus kūrybos.

Ne paslaptis, kad mano pagrindinis pomėgis yra literatūros rašymas. Iš savo patirties žinau, kad dažnai pristinga projektų, kuriuose galėčiau skleisti savo kūrybą.

Būtent dėl to siūlau bibliotekai dažniau rengti moksleivių literatūros konkursus, jaunųjų kūrėjų suvažiavimus, apdovanojimus, leisti jaunųjų rašytojų almanachus, gal net įsteigti jaunųjų literatūros kūrėjų sąjungą. Nesakau, kad jaunieji rašytojai neturi kur reikštis. Bet biblioteka galėtų suteikti daugiau iniciatyvos.

Taip pat nenorėčiau, kad tuose projektuose, skirtuose jauniesiems rašytojams, galėtų dalyvauti tik konkretaus regiono gyventojai. Jūs neįsivaizduojate, kaip būna skaudu ir pikta, kai randi projektą, kuriame negali dalyvauti vien dėl to, kad gyveni ne sostinėje ar kitame kultūriškai išprususiame mieste.

Taigi, apibendrinu šią savo idėją: bibliotekai siūlau rengti moksleivių literatūros konkursus, jaunųjų kūrėjų suvažiavimus, apdovanojimus, leisti jaunųjų rašytojų almanachus, įsteigti jaunųjų literatūros kūrėjų sąjungą. Šiuose projektuose turėtų turėti galimybę dalyvauti visi Lietuvos moksleiviai, nežiūrint į jų gyvenamąją vietą. Mano nuomone, tai būtų tikrai naudingas projektas, nes taip mes skatintume jaunuosius kūrėjus skleisti savo kūrybą, nebijoti reikštis. Tai būtų paskata jiems kurti toliau, nenuleisti rankų. Gal taip mes netgi išugdytume naują šiuolaikinių rašytojų kartą. Taip pat būtų skatinami bandyti kurti tie, kurie lig šiol niekada nerašė, bet jaučia tam potraukį ir nori bandyti. Tai neįkainojama galimybė, nes dabar mes patys galime užsiauginti naujosios kartos rašytojus. Juk kiek rastume talentų! Galbūt vaikas, kuris rašo, bet, deja, nėra skatinamas ir bijo pasireikšti, pasireikštų. Gal jis tikrai talentingas, bet niekada netaptų rašytoju, o būtent dėl didesnės paskatos iš bibliotekos pusės jis galų gale taptų rašytoju.

Į biblioteką įvedus visokių mano paminėtų ir nepaminėtų naujovių, siūlau į biblioteką kviesti mokytojus su mokiniais. Juk tradicinio, kiaurą dieną prie kompiuterio praleidžiančio vaiko į biblioteką grūste nenugrūsi. Kodėl? O todėl, kad jis tiesiog neįsivaizduoja, kaip bibliotekoje gali būti smagu, kiek joje yra naujovių ir linksmų veiklų. O jeigu vaiką su kitais bendraklasiais ten nuvestų mokytojas, jam nebebūtų kur dėtis. Ir jeigu jam ten patiktų, jis imtų ten dažniau lankytis. O taip biblioteką lankančių žmonių skaičius auga!

Dažnai būna, kad skaitantys žmonės neturi bendraminčių. Ir taip yra ne dėl to, kad jie yra uždari ar nelinkę bendrauti. Tiesiog to skaitančio jaunuolio aplinkoje dažnai nebūna tokių pačių skaitančių jaunuolių. Ir tada jautiesi paskutinis tokios padermės žmogus, manai, kad tokių išvis nėra ir neturi su kuo padiskutuoti apie skaitomas knygas.

Būtent dėl to siūlau sukurti skaitančių jaunuolių klubą. Jame kartą į savaitę rinktųsi to klubo nariai, pasakotų, apie ką skaito, skaitytų knygų ištraukas, vaidintų scenas iš knygų, rašytų recenzijas ir veiktų kitas su literatūra susijusias veiklas. Leisti laiką tokiame klube būtų ir smagu, ir naudinga. Tai būtų tiesiog atgaiva grožinę literatūrą mėgstantiems jaunuoliams, nes man neteko girdėti panašių dalykų, o kas jau kas, aš tikrai seku paauglių literatūros padangę.

Na, ir paskutinė vyšnaitė ant torto. Aš manau, kad skaitančiam paaugliui labai didelė paskata skaityti toliau yra literatūrinių žinių pademonstravimas įvairiuose protų mūšiuose. Tačiau didelio masto moksleivių protų mūšis Lietuvoje kol kas yra tik vienas – ,,Lietuvos Tūkstantmečio Vaikai”. Iš patirties žinau, kad dalyvauti ir laimėti tokį projektą yra fantastiškai nuostabus ir su niekuo nesulyginamas jausmas bei didžiulė paskata tobulinti savo žinias. Aš tai puikiai suprantu, nes pati šiemet dalyvavau šio projekto penktokų žaidimuose, laimėjau pusfinalį, patekau į finalą, kuriame taip pat neblogai pasirodžiau. Bet apie literatūrinius protų mūšius girdėti neteko.

Būtent dėl to siūlau organizuoti moksleivių protų mūšius, kurių tema yra literatūra. Viskas turėtų vykti panašiai, kaip ,,Lietuvos Tūkstantmečio Vaikuose”. Moksleiviai būtų suskirstyti pagal klases, internete vyktų registracija. Iš registracijos atrenkami geriausieji, jie suskirstomi į kelis pusfinalius. Geriausiai pusfinalyje žaidę mokiniai patenka į finalą. Finale laimi tas, kuris surinko daugiausiai taškų. Ir taip žaidžiama su kiekviena klase.

Mano nuomone, tai būtų naudinga, nes dėl tokių projektų kiltų paskata skaityti, domėtis literatūra. Taip pat skaitantys moksleiviai būtų paskatinti skaityti toliau, apdovanoti už tai, kad skaito, galėtų parodyti savo žinias. O juk taip gera matyti skaitantį jaunimą.

Na, aš jau aprašiau, ką norėčiau veikti bibliotekoje ir kokių paslaugų norėčiau sulaukti. Bibliotekai linkiu, kad visada išliktų jaunatviška, patraukli visiems, inovatyvi, skatinanti skaityti. O svarbiausia – kad visada prisimintų, jog bibliotekos prioritetas visada turi būti knygos.