Vandens skonis: romanas / Emmi Itäranta; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2017. – 310 p. – ISBN 978-609-441-467-1

Visuomet daugmaž aiškiai suvokiau, koks buvo senasis pasaulis, - arba greičiau tai, kaip mažai apie jį žinome. Nors svajojau apie žiemą ir ilgėjausi sniego, niekuomet neabejojau tuo, ko mane mokė mokykloje ir kas buvo rašoma knygose. Man atrodė savaime suprantama, kad tai, kas visuotinai priimtina kaip tiesa, yra tiesa, visa kita neturi reikšmės. O kas, jeigu taip nėra? Kas, jeigu išlikę pasakojimai tėra apdulkėjusios iškreiptos veidrodžio šukės, arba dar blogiau - kas, jeigu kažkas tyčia įdaužė veidrodį, kad pakeistų atspindį?

Pasaulis pasikeitė. Vanduo, anksčiau buvęs toks įprastas, staiga tapo didžiausiu žmonių troškimu. Negana to, kiekvienas jų žingsnis stebimas despotiškos valdžios tarsi po padidinamuoju stiklu, o praeitis – tik juoda dėmė istorijoje.
 
Po mylimo tėvo mirties septyniolikmetė Norija Katio perima visas arbatos meistro pareigybes, o kartu ir šią, dar senąjį pasaulį menančią, profesiją lydinčias paslaptis – tik ji žino apie tyro vandens šaltinį.
 
Ir vis dėlto, nors pasaulis nebe toks, kaip anksčiau, yra dalykų, kurie visuomet liks amžini. Norijai tenka skausmingai suvokti, kad atmintis ir žodžio galia gali išsaugoti geresnės ateities viltį.