Čia kažkas yra: mažas romanas nebemažam skaitytojui ir dar šis tas / Kazys Saja; iliustracijos Giedriaus Jonaičio, Agniaus Tarabildos. - Vilnius: Alma littera, 2009. - 93 p.  ISBN 978-9955-38-508-0

Skaitytojas, ypač neprofesionalus, tikrai nespėlioja, kas – Kazys Saja ar Vytautė Žilinskaitė – didesnis rašytojas vaikų literatūroje, tačiau literatūros kritikui vis dėlto pravartu prisiminti, kad už vieno nugaros driekiasi gausybės dramų, komedijų, apsakymų ir apysakų šleifas, beje, šiandien vertinamas jau nevienareikšmiškai, o kito literatūrinėje praeityje stūkso didžiulis humoreskų ir satyrų kalnas, dar ir šiandien vadintinas neabejotina klasika. Svarbu ir tai, kad abu rašytojai net savo „rimtosios literatūros” šišo laikais rimtai rašė vaikams ir paaugliams, vienas – žaižaruodamas neįtikėtina fantazija ir nesuvaldoma skirtingiausių tikrovės pavidalų žaisme, kita – į literatūrinės pasakos rūbą išmoningai įvilkdama vienokią ar kitokią filosofinę ar socialinę parabolę, kol galop abu susitiko vienoje teritorijoje: dabar jie abu rašo subtiliai niuansuotas psichologines apysakas ir pasakas iš vaikų ir paauglių gyvenimo, ir visai nebesvarbu, kuris iš jų didesnis. Ir skaitytojas, ir pati literatūra turi didžiuotis ir džiaugtis jais abiem.

Apysakos „Čia kažkas yra” skaitytojas pirmiausia turėtų neapsigauti, pasiduodamas formaliajai knygos fabulai: po sunkios avarijos sveikstančio ir abiejų tėvų netekusio Barto Valiulio likimu susidomi visos piktosios šiandienos socialinio gyvenimo jėgos. Buvusio patėvio darbdavį Praną Šerepką pirmiausia domina likusi tuščia Barto tėvų sodyba prie ežero, o tikrą aferistą, keliskart teistą avantiūristą Petrą Liurbą – pastarojo pinigai, ir abu šie tipai autoriaus valia pretenduoja tapti tikraisiais Barto tėvais. Šiandienos socialinio purvo apnašomis nusėdusios visos didžiosios vertybės – pirmoji ištikima draugystė (kurią vis sukarikatūrina pasirodžiusių Luko tėvų šešėliai), pirmoji bundanti meilė (pirmasis Rusnės bučinys pasirodo besanti tik galimos aktorės galima repeticija), betėvių vaikų globa (Vaiko teisių apsaugos inspektorės paveikslas ištisai karikatūriškas). Jau nekalbu apie šeimyninius Miglės Valiulytės ir despoto Tado Bernaponio santykius (patėvis motiną muša ne kumščiais, kaip įprasta smurtaujančiose šeimose, o užmuštu triušeliu ar nugalabytu katinu). Iš tiesų šioje apysakoje gerokai daugiau nei kituose pastarojo meto K. Sajos kūriniuose vaikams ir nuotykinės literatūros elementų, ir vaikiško detektyvo užuomazgų, bet įsidėmėkite – visa tai jūs pastebite tik tada, kai knygą baigiate skaityti, kai jau iš tam tikros distancijos bandote perpasakoti knygos siužetą, o kol skaitote, skaitote ramų, nuoseklų pasakojimą apie paslaptingą žmogaus vienatvę ir neįžvelgiamas tos vienatvės paslaptis.

K. Saja yra niuansų, nutylėjimų, pustonių meistras. Jis niekada apybraižiškai neaprašinėja jokio nuotykio. Galimas ar tikras nuotykis jo kūryboje visada iškyla iš graudžių pasąmonės ūkų (Luko ir Barto susikeitimas lovomis – atsistumiant ir prisitraukiant prie vienas kito kaip dviem laisvai plūduriuojančioms valtims) ir ištirpsta nenusakomuose likimo užtemdytuose toliuose (bežaidžiant ne Barto, o Luko padėtas parašas vėliau leis dokumentą pripažinti negaliojančiu). Jis nešaržuoja pagrindinių savo veikėjų charakterių (užtat su pasimėgavimu ironizuoja suaugusiųjų pasaulį), jų santykiai ryškėja praeityje arba ateityje, bet niekada – dabartyje: kalbinamas Luko, Bartas vis dėlto daug noriau kalbasi su savąja peteliške Migle, ir tik pirmajam išvažiavus į namus paaiškėja, jog judviejų draugystės būta tokios gilios, jog galvota apie įsibrolinimą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Bartas kaip koks paskutinis nevykėlis leidžia Zujui tyčiotis iš savęs, bet pastarąjį perkėlus į kitą, chirurginį, skyrių, paaiškėja, kad tariamas nuolankumas buvo vidinė Barto kantrybės saviugdos programa. Ir taip per visą knygą: jei nors kiek atsipalaiduosi, pasiduosi siužeto sugestijai, žiūrėk, jau ir pražiopsosi kokią nors slaptą prasmę, neišskaitysi kokios nors svarbios užuominos. O kur dar K. Sajos poetikos grožybės? Luko aplankyti ateina tėvai, ir „garsiai kvėkštuoja mažučiukė lyg pirštinė jo motina vadindama sūnų Lokiuku” (p. 8). Tadas Bernaponis gerokai apkulia Bartą, ir motina jį apsikabinusi guodžia: „Dabar tu – ne tik bartas, bet ir muštas...” (p. 16).

Apysaką „Čia kažkas yra” vertinant bendraisiais didžiosios literatūros kriterijais, pirmiausia kiltų pati netikėčiausia asociacija: ar tik nebus šis kūrinys vienas iš nedaugelio mūsų literatūroje restauruojančių antikinę, graikiškąją likimo, lemties sampratą? Pagrindinis knygos veikėjas fiziškai yra absoliučiai bejėgis, ir aplinkiniai su juo elgiasi kaip ir kas nori. Visas Barto gyvenimas yra ne jo – paauglio, o jo vienatvės, jo atidaus įsiklausymo į save gyvenimas, ir todėl jo orbitoje taip pat veikia ne kokie nors konkretūs Bernaponys, Šerepkos ar Puskelniai, o juodžiausios arba oficialiausios šiandienos mūsų gyvenimo socialinės jėgos. Tiesioginės K. Sajos ištarmės čia tėra labai nedaug: „Bartas dabar nebetikėjo nė vienu iš tų žmonių. Nė vienu! Visi jie – sukčiai. „Didelė gyvatė, maža gyvatė – vis viena gyvatė...” Bet labiausiai jis nekentė savęs, kad buvo toks žioplas ir leidosi visų už nosies vedžiojamas” (p. 74).  Tik tiek senosios graikų tragedijos choro. Toliau – vėl veiksmas, su kiekvienu judesiu, su kiekvienu žodžiu vis paslaptingesnis ir paslaptingesnis: negana to, kad tikrasis Barto tėvas pasirodo besąs kunigas, jis yra dar ir sunkiai auklėjamų vaikų stovyklos globėjas, o pastarieji ieško stebuklingo vandens. Kuo ne graikų drama? Sakau – graikų, nes graikų dramose likimas niekada niekam nežada laimingos pabaigos. Tai iš tiesų ne pasakos, o dramos, tragedijos. Ir K. Sajos „Čia kažkas yra” kažkuo į tas dramas panaši – pirmiausia paslaptingumu ir skaidria, šviesia neviltimi. Oksimoronas? Ne. Perskaitėte teisingai: K. Sajos knyga tikrai parašyta apie totalinę neviltį, bet užtat kaip skaidriai, viltingai! Beje, pastarasis pastebėjimas svarbus ir dar viena prasme: jau minėjome kai kurias K. Sajos ir V. Žilinskaitės kūrybos sąsajas. Dabar dar tenka priminti, kad pačios autentiškiausios, tragiškiausios ir meniškiausios V. Žilinskaitės satyros taip pat buvo sukurtos graikų mitų motyvais.

P. S. Kaip ir ankstesnėje knygoje „Septyni miegantys broliai”, taip ir čia nesupratau, kam reikalingas „atsisveikinimas”, vardu „Plunksna”. Kad ir kaip atidžiai ieškojau, jokių šio teksto sąsajų su pagrindiniu tekstu neradau.

Valdemaras Kukulas