2014-07-01
  
 

 
 
 

Kengūrų slėnio paslaptis: romanas / Akvilina Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 206 p. – ISBN 978-609-01-1315-8

Akvilina Cicėnaitė skaitytojams jau pažįstama ir įvertinta – dvi pirmosios jos knygos paaugliams („Viskas apie mano šeimą“ bei „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“) nominuotos metų knygos rinkimams. A. Cicėnaitė skaitytojo sąmonėje užsifiksavo kaip intriguojantį siužetą, painų santykių tinklą gebanti regzti rašytoja. Naujos jos knygos skaitytojai neabejotinai laukė (ypač todėl, kad antrojoje yra užuominą į būsimą trečiąją). Tikėtasi, kad naujoji knyga tęs pirmųjų dviejų pagrindinės veikėjos nuotykius, visgi tai yra visiškai savarankiška knyga – nauji nutikimai, nauji veikėjai, nauji charakteriai, nors panašumų su ankstesniaisiais galima nesunkiai rasti (tarytum A. Cicėnaitė turėtų tam tikrą kūrinio modelį, į kurį bandytų įsprausti naujas situacijas ir naujus vardus).

Knygos „Kengūrų slėnio paslaptis“ istorijos centre atsiduria trylikametė Ilzė, su tėčiu atvykusi gyventi į Australiją (tai galėtume laikyti savotišku atsakymu į knygoje „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ herojai iškilusį klausimą – važiuoti gyventi į Naująją Zelandiją ar ne?). Nors egzotiška šalis žada daug vilionių (gražūs vaikinai, linksmi draugai, nerūpestingas gyvenimas gražiuose tėčio namuose), netrukus sužinome, kad Ilzės gyvenimas nėra vien tik gražus ir linksmas nutikimas, kad jame esama tam tikrų įtrūkių: prieš keletą metų mirė Ilzės mama, negana to, dabar tėtis susirado kitą moterį, kuri, panašu, Ilzei nėra labai palanki. Tačiau tėtis labai nori, kad Ilzė ir jo naujoji draugė Miranda susidraugautų, ir tas jo noras nulemia apysakos leitmotyvą – gausus būrys žmonių leidžiasi turistauti, norėdami susipažinti su Australijos gamta, aplankyti paslaptingąjį kengūrų slėnį ir artimiau susidraugauti.

Į nuotykį leidžiasi visas būrys keisčiausių, vienas prie kito nederančių personažų: iš Lietuvos į Australiją atostogauti ką tik atvykusi Ilzės teta Ema – atšiauroko, griežto būdo žurnalistė bei vertėja, kadaise pakursčiusi Ilzės tėčio Stepono meilę traukiniams, kuri jį ir atvijo į Australiją, Stepono draugė Miranda – aršiausia Emos priešė, prabangių kavinių, prabangios kompanijos mėgėja, paviršutiniška ir nejautri moteris, nemokanti rūpintis niekuo kitu, tik savimi. Ilzė ir jos draugas Tonis, tarp kurių nuolat kibirkščiuoja įtampos ir pirmosios meilės nuojautos, nors dar neaiškios, dar vos įskaitomos, tik mirtino pavojaus akimirką drąsiai išpažįstamos, o paskui paaugliškai kukliai vėl išsižadamos: „Žinai ką? Jei mes kartais negrįžtume namo, noriu, kad žinotum, jog tu man visai patinki, – staiga vienu atokvėpiu išpyškino Tonis. Ir dar labiau išraudo“ (p. 188) ir „Aš... pajuokavau, – išraudęs skaisčia purpuro spalva, pasiaiškino Tonis. – Ta prasme, tu man patinki, bet tik kaip labai gera draugė!“ (p. 205). Kiti turistautojai nesusiję su Ilzės šeima – tai keli turistai iš Prancūzijos, šeima su dviem vaikais ir niekada nenutylantis gidas, turįs nuvesti nuotykių panūdusią kompaniją į kengūrų slėnį bei supažindinti keleivius su Australija. Iš visų svetimųjų būrio verta išskirti senyvo amžiaus profesorių, greitai tapusį geru tetos Emos, vėliau – ir vaikų draugu. Profesorius – paslaptingiausias iš viso nerimstančio būrio. Ilgą laiką vengia atskleisti, kokiu tikslu leidosi į šią kelionę, kalba užuominomis, vakarais, atėjus metui ilsėtis, vis kažkur paslaptingai dingsta... Tai pakursto Ilzės bei Tonio smalsumą ir jie nusprendžia pasekti profesorių. Štai tada ir prasideda didysis nuotykis!

Dar du svarbūs veikėjai nesileidžia į nuotykių kelionę: vienas jų – Ilzės auklė ir namų tvarkytoja, Tonio močiutė Tija Marija, su meile globojanti vaikus, mokanti juos svarbiausių gyvenimo tiesų ir dar prieš kelionę nujaučianti tykantį pavojų. Tija Marija, tikinti senaisiais mitais, primena žiniuonę ar užkalbėtoją. Kita veikėja – Ilzės mama. Tiesa, jos mama prieš keletą metų mirė, bet kelionės metu patekus į didįjį pavojų, išvargusi, viltį praradusi Ilzė išvysta mamos veidą, kuris rodo, į kurią pusę reikia eiti, norint rasti namus. Prieš pasirodant Ilzės mamos vaizdiniui, sukuriama tam palanki aplinka – pateikiamas Australijos aborigenų mitas apie sielos amžinumą, apie trilaikį jos gyvenimą: siela buvo iki įsikūnijimo į materialų pavidalą ir tebėra, tą pavidalą praradusi.

Formos atžvilgiu apysaka padalinta į dvidešimt šešis skyrius, arba, tiksliau – dvidešimt šešias paslaptis. Kiekviename skyriuje atskleidžiamos viena arba daugiau kurio nors personažo paslapčių. Didelės ar mažos – visos labai intriguojančios. Vienos atskleidžiamos ir skaitytojui, ir personažams, kitos lieka tik skaitytojo ir kurio nors vieno veikėjo žinioje. Vienos paslaptys romantiškos, kitos keliančios nuostabą, kai kurios netgi sensacingos. Iš tokių – profesoriaus paslaptis. Sekdami jį Ilzė ir Tonis išsiaiškina, kad profesorius leidosi į šią kelionę, tikėdamasis surasti... Sniego žmogų, Australijoje vadinamą joviu. Australija knygoje – paslaptinga ir pavojinga. Negana to, kad kažkur galbūt klaidžioja sniego žmonės, galintys sukelti pavojų keliautojams, „Australija yra mirtinai pavojinga, kaip koks nuodų kokteilis. Pavojai šioje šalyje tyko iš visų pusių. Štai potvyniai, kasmet aplankantys šalį, pakenkiantys šalies ekonomikai ir nusinešantys daugybę gyvybių. O kol vienoje šalies pusėje vietoj automobilio naudojama valtis, kita pusė dūsta nuo miško gaisrų, kuriuose vėlgi žūsta eiliniai žmogeliai“ (p. 80-81). Taikliai Australijoje tykančius pavojus reziumuoja gidas: „Ne veltui sakoma, kad pagrindinė Australijos kalba – ne anglų ir ne aborigenų dialektai. Tikrai ne... Mielieji bičiuliai, pagrindinė Australijos kalba – tai paniškas klyksmas!“ (p. 83). Taigi viena iš knygos „Kengūrų slėnio paslaptis“ paskirčių – edukacinė. Skaitytojas supažindinamas su Australijos ekonomine bei geografine padėtimi, Australijos gamta bei mitologija. A. Cicėnaitė, pati gyvendama Australijoje ir pažindama šios šalies kultūrą, lyg Vergilijus Dantę per pragaro ratus veda jaunąjį skaitytoją per Australijos pragarą, kur kiekviename žingsnyje keliautojų tyko mirtinas pavojus.

Toliau kalbant apie apysakos formos dalykus, dera pasakyti, kad šioje knygoje yra to, kas ją priartina prie problemų prozos (motinos netekusi Ilzė, skurdžiai gyvenantis Tonis, vienišu besijaučiąs Ilzės tėvas, Ilzės jausmų vaikinams sumaištis), tačiau tikra problemų proza „Kengūrų slėnio paslapties“ pavadinti negalima, joje pritrūksta psichologizmo, o minėtos problemos atrodo kaip ne itin reikšminga dekoracija – Tonis gyvena skurdžiai, tačiau vis vien turi galimybę leistis į brangią turistinę kelionę, Ilzės tėvas, regis, nė kiek nenuliūsta, supratęs, kad dar nerado sau skirtos moters, Ilzė irgi neišgyvena didelio ilgesio mirusiai mamai. „Kengūrų slėnio paslaptis“ visų pirma yra intriguojanti, dinamiška nuotykių apysaka, vėliau galima kalbėti apie jos edukacinę reikšmę ir tik paskui vertinti kaip problemų prozos pavyzdį. Džiugina tai, kad priešingai nei daugelis, ypač užsienio jaunimo šiuolaikinės nuotykių literatūros autorių, A. Cicėnaitė nesikoncentruoja tik į nuotykių aprašymą, bet skiria dėmesio įdomių charakterių kūrimui, supažindina su vaizduojamos erdvės kultūra. „Kengūrų slėnio paslaptis“ skaitytojui turėtų suteikti ne mažiau įspūdžių nei kelionė po Australiją, pastangų tuo tarpu pareikalaudama kur kas mažiau nei kelionė: tereikia fantazijos ir kelių laisvų valandų.

Sunku apibrėžti, ar ši knyga labiau tinkama vaikinams, ar merginoms. Istorija pasakojama iš trylikametės mergaitės perspektyvos, tačiau lygiagrečiai su Ilzės gyvenimu vaizduojamas Tonio gyvenimas, abu charakteriai vienodai išplėtoti ir abu turi tiek pat spragų. Literatūrologas V. Gasiliūnas yra sakęs, kad kartais knygos būna kaip geri žmonės, kuriuos sutinki tik sykį gyvenime, bet visada nori juos prisiminti. „Kengūrų slėnio paslaptis“ yra kaip toks geras žmogus, susitikimas su kuriuo nuskaidrina buitį, kurio daugiau gal nesutiksi, bet visada prisiminsi su šypsena. „Kengūrų slėnio paslapties“ pamiršti ne tik nesinorės, bet ir nebus galima – autorė palieka užuominą, jog galime tikėtis knygos tęsinio: „Vargšas tėtis... Jei tik jis būtų žinojęs, kas jų dar laukia, nieku gyvu nebūtų sutikęs leistis prie Raudonosios Uolos!” (p. 207). Vieno nuotykio pabaiga tampa priežastimi kitam, tikėkimės, kad viena knyga taps priežastimi kitai. Intriguojanti „Kengūrų slėnio paslaptis“ nuotykiams įkvėps ne vieną vasarotoją.

Rasa Milerytė