Aliaskos beieškant: romanas / John Green; iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. - Vilnius: Alma littera, 2010. - 300 p. - (Beveik suaugę) - ISBN 978-9955-38-636-0


Perskaičius Johno Greeno apysaką „Aliaskos beieškant” pirmiausia apima ne estetinis, o grynai gyvenimiškas džiaugsmas: pasirodo, netiesa, kad globalėjanti visuomenė nieko neįgydama vien tik nuosekliai praradinėja per amžius kauptas ir puoselėtas vertybes, pasirodo, netiesa ir tai, kad šiandieninio jaunimo vertybinė sistema apsiriboja vien masinės kultūros ir subkultūros simuliakrais, pagaliau netiesa pasirodo ir tai, kad šiandieninis jaunimas kalba vien savo naujakalbe be jokio turinio ir prasmės. Džiaugsmas tuo didesnis, kad knygoje veikia amerikiečiai jaunuoliai ir jaunuolės, kuriuos tradiciškai esame linkę laikyti bet kokio nužmogėjimo ir nudvasėjimo vėliavnešiais: jei šiandien taip yra Amerikoje, vadinasi, jau po metų taip bus ir pas mus. Tiesa, tie knygoje veikiantys jaunuoliai yra ne kokie nors demimondo ar šiaip viduriniosios visuomenės klasės atstovai, o prestižinės Kalver Kriko mokyklos auklėtiniai, tad suprantama, kad ir jų kalbų, ir apmąstymų turinys sukasi pirmiausia ne apie vulgarias pramogas ir „antrą galą” (nors ir apie tai), o apie pasaulio kultūras ir pasaulio religijas, apie giliuosius žmogiškuosius santykius, bet svarbiausia, kad net ir intelektualinis diskursas, universaliausios intelektualinės spekuliacijos knygoje skamba natūraliai ir įtikinamai, o tai liudija knygos autoriaus profesionalumą. Sakau – profesionalumą, nes noriu paaiškinti pirmąjį šios recenzijos sakinį, teigiantį, kad knyga sukelia pirmiausia gyvenimišką, o ne estetinį džiaugsmą: kai sakau – parašyta profesionaliai, iš karto sakau ir tai, kad nedrįstu autoriui pripažinti savaiminio, autentiško talento. Tai, kaip parašyta knyga „Aliaskos beieškant”, išmokstama, ypač turint galvoje, kad Vakaruose kiekvienoje aukštojoje mokykloje dėstomas kūrybinis rašymas. O „Aliaskos beieškant” pavyzdys galėtų būti geras įrodymas, kad tas kūrybinis rašymas čia dėstomas profesionaliai ir išmoningai. Antai ir J. Greeno tekstas: žiupsnis nešvankybių, žiupsnis žargono, žiupsnis paslapčių, žiupsnis sekso, žiupsnis detektyvo, bet apsaugok Viešpatie, kad tik ko nors nebūtų per daug, ir viską apglėbianti išradinga apysakos kompozicija: tai ne šiaip nuosekliai papasakota istorija, o istorija, apipinta pasakojimų „abipus”: pusė knygos vyksta iki Aliaskos mirties ir pusė – po jos. Introdukcija ir retrospekcija. Vis didėjančios dramatinės įtampos pasakojimas ir vis lėtėjanti buvusio pasakojimo analizė. 

Šiaip jau apysakos siužetas itin paprastas ir kasdieniškas: į prestižinę Kalver Kriko internatinę mokyklą atvyksta naujokas Mailzas Holteris ir iškart patenka į jau susiformavusią draugiją, tad net draugų ieškoti jam nereikia, ir tai gana patogu iki tol gana anemiškam, pasauliui abejingam jaunuoliui. Draugijos vidaus hierarchija irgi jau nusistovėjusi: visas veiksmas, visos įtampos vyksta apie reto ekspansyvumo ir retos sugestijos merginą  Aliaską Jang, Čipas Martinas yra išradingas visokių išmonių ir nuotykių konstruktorius, todėl draugijos viduje jis vadinamas Pulkininku, o japonas Takumis Hikohito yra tiesiog japonas, ir jo funkcijos draugijoje yra tokios, kokias draugijoje ir tegali atlikti tik japonas – jis yra visų didžiųjų paslapčių skleidėjas ir sugėrėjas. Socialinės draugijos išeities pozicijos irgi aiškios: visi jie stipendininkai, ne iš labiausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių, tad vienas svarbiausių uždavinių internate jiems – gerai mokytis ir išsilaikyti, nes kitą kartą stipendijos niekas nesuteiks. Taip pat tai ir vienas svarbiausių jų veiklos ir veikimo stimulų – jie visi vienodai nekenčia turtingųjų, už kurių mokslą moka tėvai ir kurie kas savaitgalį palieka internatą ir važiuoja į savąsias vilas ir pilis (ši linija mums turėtų būti itin svarbi pažintine prasme: pasirodo, net „pačiame brandžiausiame kapitalizme” socialinis antagonizmas vis dar tebegyvas, ir kai šiandieniniai teoretikai kalba apie totalinę kapitalizmo krizę, matyt, žino, ką ir kodėl kalba). Visi kiti veikėjai net ne veikėjai, o vien pagrindinių veikėjų „antrosios pusės” – kai kada tikros, kai kada įsikalbėtos, kai kada sužaistos, nes kitaip ir būti negali: iš tikro įsimylėję visi trys draugijos riteriai yra vieną ir tą pačią merginą – Aliaską Jang, ir gaila, kad rašytojui pritrūko talento aprašyti tos merginos žavesį. Bet manau, kad kiekvienam skaitytojui pačiam gyvenime yra tekę sutikti tokį gaivalą – drauge be galo protingą ir vėjavaikišką, drauge atvirą ir klastingą, drauge atvirą ir begal paslaptingą, ir, žinoma, be galo gražią, patrauklią, seksualią. Ir jei ne visur esantis šio gaivalo buvimas, gyvenimas prestižiniame internate atrodytų labai abejotinos moralinės vertės: nors rūkyti draudžiama, visi čia masiškai rūko, nors gerti draudžiama, alkoholinių gėrimų čia prislaptyta ne tik visose spintose, visuose tualetuose, bet net visose parko pakrūmėse, nors vartoti narkotikus draudžiama, čia juos platina pirmiausia turtingieji „subingalviai”. Ir geria, ir rūko ir mūsų „žavioji draugija”, o Aliaska net itin linkusi į alkoholį, bet jų alkoholizmas vis dėlto išlieka labai kultūringas ir intelektualus, be jokio nešvankybės ar banalumo šešėlio (išskyrus paskutiniają lemtingąją naktį), ir todėl tai atrodo vien nekaltas tikrosios knygos dramos fonas, nors autorius, regis, bent jau pirmojoje knygos dalyje pasakojimą bando grįsti pirmiausia šiomis paauglių elgesio anomalijomis. Ir atrodo, kad jam tai nepavyksta, nes pro bet kokį bohemiškąjį šydą nevalingai prasismelkia tikrasis veikėjų dvasingumas. Su juo susijęs ir pagrindinis knygos įvykis: į savižudybę (ar atsitiktinę mirtį girtai už vairo) Aliaską pastūmėja ištisas moralinis „gyvačių kamuolys”: jei Aliaska tikrai mylėjo savo vaikiną, su kuriuo tą dieną šventė draugystės sukaktį, kodėl pati, tegu ir būdama girta, išprovokavo seksualinį žaidimą, pastūmėjusį ją į Tešliaus (pagrindinio pasakotojo pravardė) glėbį? Jei ji iš tiesų mylėjo Tešlių, tai kodėl tiek metų už nosies vedžiojo savo vaikiną? Kodėl, paskutinę valandą nekontroliuodama savo gyvenimo, ji tiek metų vairavo, reguliavo ją mylinčių vaikinų likimus ir elgesius? Kodėl, mirštančiai motinai kadaise nesuteikusi būtinosios medicinos pagalbos, ji apskritai išsižadėjo namų, nors būtent jie pagrįstai galėjo išsižadėti jos? Ir pagaliau kodėl net motinos mirties dieną ji dabar girtoje kompanijoje žaidžia seksualinius žaidimus? Aliaska girta su gėlių puokšte sėda už vairo ir išvažiuoja į mirtį.

Antroji knygos dalis – grynai vyriškoji. Vienas sprendžia uždavinį, kodėl Aliaska žuvo, antras ieško argumentų, kad Aliaska bent prieš pat mirtį mylėjo būtent jį, o ne ką kitą, o trečiasis, paslapties saugotojas ir skleidėjas, dabar pats yra viena didelė vienos didelės meilės paslaptis. Ir visi gailisi, kad lemtingąją naktį Aliaskos nesulaikė, leido išvažiuoti. Bet be šito „neapsižiūrėjimo” iš esmės nebūtų ir egzistencinio knygos centro, filosofinio jos branduolio. Visų vaikinų samprotavimai mylimos merginos mirties tema protingi, netgi išmintingi, todėl ir paties autoriaus pabaigos intonacijos neatrodo nei pretenzingos, net pernelyg mįslingos: “svarstau, kad galbūt pomirtinis gyvenimas tėra abstrakcija, mūsų išgalvota praradimo skausmui numalšinti, kad mūsų gyvenimas labirinte taptų pakenčiamu. Galbūt ji tebuvo materija, o materija perdirbama. Vis dėlto netikiu, kad ji tebuvo materija. Ir likusios jos dalys turi būti perdirbtos. Dabar tikiu, kad esame daugiau nei tik paskirų dalių suma. Jei paimtume Aliaskos genetinį kodą, pridėtume jos gyvenimo patirtį ir santykius su žmonėmis, pridėtume jos kūno dydį ir pavidalą, gautume ne ją. Yra dar kažkas. Yra dar viena dalis, didesnė už jos pažinių dalių sumą. Ir ta dalis turi kažkur pasidėti, nes jos neįmanoma sunaikinti”.

Beje, visoje knygoje išmoningai žaidžiama didžiųjų žmonių paskutiniųjų gyvenimo žodžių citatomis, ir tai yra tarsi antrasis, slaptasis, knygos turinys. Nesiimsiu atskirai čia jo analizuoti, tik priminsiu, kad lietuviškai yra pasirodžiusi knyga, skirta vien paskutiniesiems didžiųjų žmonių žodžiams. Tai vokiečio Michelio Schneiderio „Įsivaizduojamos mirtys”. Tiems, kuriuos suintrigavo J. Greeno „Aliaskos beieškant”, ne mažiau smagus estetinis patyrimas bus ir ši knyga.

                                                                                 Valdemaras Kukulas