Jenny Downham. KOL DAR GYVA: romanas / Jenny Downham; iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 290 p. – ISBN 978-609-01-0084-4

Jeigu knygas tektų rinktis pagal viršelį, Jenny Downham romano neimčiau į rankas. Rožiniu optimizmu iš paviršiaus spindinti knyga iš karto sukelia pagrįstų abejonių jos kokybe ir rimtumu. Na, bet kartais reikia užsimerkti, atsiversti pirmąjį pasakojimo puslapį ir vėl atsimerkti. Pradedam.

Apie ką šis romanas? Apie šešiolikmetę, mirštančią nuo leukemijos. Bendrame, pasaulio, pasak žiniasklaidos pranašų, sparčiai einančio velniop, fone tai skamba labai niūriai ir beviltiškai. Ir vėl kyla pagrįstų įtarimų. Ar tai bus ašaringas, sentimentalus pasakojimas apie kančias, raudas, rankų grąžymą ir taip toliau? O gal  kupina juodojo humoro ir stoicizmo istorija apie gyvenimą neišvengiamos mirties akivaizdoje? Abiem atvejais galima pasakyti – „ne“.

Autorė pasuka savitu keliu. Čia rasime ir ašarų, ir humoro, ir taip mėgstamų paauglių literatūros temų (narkotikai, seksas, maištas). Pasakojimo kokteilis suplaktas meistriškai, dialogai gyvi, aštrūs, taupūs.

Bet galbūt iš pradžių reiktų pristatyti pagrindinės veikėjos Tesos, jau ketvirti metai sergančios leukemija, šeimą. Tėtis – „ilgas valandas tarškina klaviatūrą, ieškodamas internete žinių, kaip mane išgelbėti. Kažkas man sakė, kad yra penkios sielvarto stadijos, ir jei tai tiesa, jis įstrigo pirmojoje: neigimo“ (p. 42). Jis apimtas sielvarto, pasimetęs, beveik palūžęs, atsisako patikėti, kad Tesa mirs ir su siaubu žiūri į jos šėliojimus.

Mama – paliko šeimą prieš keletą metų. Ji Tesą myli, tačiau laikosi per atstumą, nenori būti įtraukta į skausmo ir nevilties sūkurį. Tesos brolis, vienuolikmetis Kelas: pasimetęs, sutrikęs ir vaikiškai įniršęs ant sesers, kad ši miršta. „Tikiuosi, kad mirsi, kol būsiu mokykloje! – sušnypščia jis. – Ir tikiuosi, kad tau skaudės! Ir tikiuosi, kad tave palaidos kokioje nors siaubingoje vietoje, pavyzdžiui, žuvų parduotuvėje ar pas dantų gydytoją!“ (p. 42).

Tesos draugė Zoja – pašėlusi vaikinų gundytoja, besimėgaujanti gyvenimu. „Zoja buvo vienintelė mergina mokykloje, kuri neišsigando mano ligos. Ji iki šiol vienintelė mano pažįstama, vaikščiojanti gatvėmis, tarsi nebūtų tokio dalyko kaip apiplėšimai, tarsi žmonių niekas nebadytų, autobusai niekad neužlėktų ant šaligatvio ir niekas nesirgtų. Būdama su ja jaučiuosi, tarsi visi klystų ir merdėčiau ne aš, o kas nors kitas, ir visa tai būtų klaida“ (p.57).

Adomas – Tesos kaimynas, kiauras dienas besikapstantis sode. Jos vaikinas. Na, ir pati Tesa, sudarius dešimties dalykų, kuriuos reikia spėti padaryti prieš mirtį, sąrašą. Ir atkakliai juos vykdanti. O sąrašas neprastas: seksas, narkotikai, koks nors kuklus nusikaltimas, kelionė aplink pasaulį ir panašiai.

Romanas, Tesos pabaigos pradžia, prasideda pirmuoju noru: „Norėčiau turėti vaikiną. Norėčiau, kad jis gyventų drabužių spintoje ant palto pakabo“. Tesa nėra įprasta mergina, pasyvi kentėtoja. Ji stebėtinai gyva, išradinga, pastabi, gyvenimo troškimas ją varo pirmyn ir verčia krėsti neįtikėtinus dalykus. Tiesa, ji, siekdama spėti padaryti VISKĄ, dažnai elgiasi beatodairiškai egoistiškai, išnaudoja aplinkinius ir kartais elgiasi taip bjauriai, kad skaitytojui norisi ją prismaugti.

Kita vertus, artėjanti mirtis priverčia Tesą suvokti ją supantį pasaulį ypač aštriai, ji tampa pastabi subtiliausiai gamtos kaitai, artimųjų nuotaikoms, jausmams, mintims ir poelgiams. Kuo arčiau mirtis – tuo ryškesnis pasaulis, tuo desperatiškiau ieškoma gyvenimo ženklų. „Tas plyšys tarp dviejų didesnių debesėlių, pro kurį spingso šviesa. Tas tamsus paukštis, tiesia linija skrendantis per dangų. Aplinkui pilna ženklų. Jie mane saugo“ (p. 214). Kai kur, stengdamasi perteikti Tesos jausmus, autorė nukrypsta beveik į poeziją – skaidrius, akinančius tikrovės blyksnius.

Aprašydama Tesos ligos eigą, J. Downham nevynioja žodžių į vatą – kūno nykimas perteikiamas stebėtinai tikroviškai ir pagauliai, bet siaubu nesimėgaujama. „Staiga mane užplūsta vaizdai – iš mano pirštų telikę kaulai, o mano oda kone permatoma. Kairiame plautyje jaučiu dauginantis ląsteles, kaupiantis, tarsi urną užpildančius pelenus. Netrukus neprakvėpuosiu“ (p. 11).

Pati Tesa atsisako tapti viena iš sergančiųjų, įsisukti į amžiną ligonės ratą, susitaikyti. Tesa turi puikų humoro jausmą ir gana sarkastiškai aprašo ligoninės laukiamąjį, kuriame sėdi kartu su kitais likimo bendrais: „Čia pat ir įprasti įtariamieji – kampe gauja vaikinų su kepurėmis, su prijungtais chemoterapijos įtaisais diskutuoja apie diarėją ir vėmimą; mamos ranką spaudžiantis berniukas, jo gležni ataugę plaukučiai maždaug tokie kaip maniškiai; ir mergina be antakių, apsimetanti skaitanti knygą. (...) Turiu taisyklę nesusidėti su merdėjančiais žmonėmis. Iš jų nieko gera nelauk“ (p. 49).

Taip Tesa po truputį, tarsi Vergilijus, veda mus visais pragaro ratais link mirties. Knygoje esama daug šviesos ir daug siaubo, įtampa vis stiprėja, kol galop knygos pabaigoje ji tampa nepakeliama. Autorė suteikia Tesai galią išsakyti savąją tiesą, atsiskleisti su visomis savo ydomis ir dorybėmis, juk ji nepagydomai serga ir gali nepaisyti aplinkinių nuomonės ir nesikliauti jų nuostatomis.

Tesos liga paūmėja būtent tada, kai ji, regis, jaučiasi laimingiausia: įsimylėjusi, susitaikiusi su šeima ir artimaisiais. Paskutiniai keletas skyrių parašyti neįprastai ir meistriškai – trūkinėjantys sakiniai, dialogų nuotrupos, trūkinėjančios Tesos mintys, artėjanti mirtis. „Aš uždegiau žvakes, išjungiau šviesas ir pabandžiau iškviesti mirtį. Rašiau valandų valandas, kol prašvito. Rašiau iš įvairių požiūrio taškų – kiti, matantys kaip Tesa miršta, jos pačios mintys, tamsūs tuneliai, balta šviesa... Norėjau atsikratyti visų klišių, jas užrašydama, norėjau nutildyti savo vidinį kritiką. Rytą buvau parašiusi 22 tūkstančius žodžių, rankas skaudėjo, bet jaučiau, kad pabaigą parašiau“ – pasakoja romano autorė.

Taip. Laimingos pabaigos šioje knygoje nėra. Taip, jei esate jautrūs ar bent jau ne cinikai – ašarosite skaitydami. Tačiau perskaitęs „Kol dar gyva“, užvertęs puslapį supranti, kad esi, suvoki, kiek daug tau duota. Todėl ši knyga šviesi ir viltinga.