1.




Farjeon, Eleanor
Septintoji princesė
Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 252 p.


Kiek man žinoma, garbinga komisija, analizavusi 2008 metais išleistus vertimus vaikams, paaugliams bei jaunimui, ilgai svarstė, kam, kokiam adresatui skirtinos Eleanoros Farjeon knygos "Mažoji siuvėja" ir "Septintoji princesė". Vaikams? Paaugliams? Galų gale nusprendė, kad jos įdomios net ir suaugusiems ir pripažino šias knygas Reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2008 metų vertimu paaugliams.

Eleanora Fardžen (1881-1965) pirmoji rašytoja, gavusi Hanso Christiano Anderseno medalį – garsiausią tarptautinį apdovanojimą už kūrybą vaikams. Tai įvyko 1956 metais, prieš metus buvo pasirodęs pačios rašytojos sudarytas geriausių kūrinių rinkinys "Knygų kambarėlis". Lietuvos leidėjai tą rinkinį suskaidė į dvi dalis, išleido dvi knygas. Visiškai nesvarbu, kurią pirma skaitysite. Ir aš beveik atsitiktinai parinkau "Septintąją princesę", o ne "Mažają siuvėją".

Šiose knygose publikuojamos pasakos ir apsakymai. Nelabai aiški takoskyra tarp tų dviejų žanrų. Vieni tekstai ilgesni, kiti trumpesni. Tačiau visi kaip vienas kupini gyvenimo išminties ir pasakojimo žavesio. Tiesiog puiku, pavargus po dienos darbų atsiversti ir prieš miegą perskaityti nors vieną tekstą. Aš, pavyzdžiui, ypač rekomenduočiau šios knygos apsakymus "Čiūčia liūlia vaikutėlį", "Fėja Lėja" arba kad ir pačią pirmą pasaką – "Septintoji princesė". Beveik neabejoju, kad "užkibsite" ir perskaitysite ir daugiau. O gal ir antrąją knygą –"Mažoji siuvėja".

                                                                                            Kęstutis Urba

2. Išrinkta gegužės mėnesio knyga




Šaltenis, Saulius
Riešutų duona
Apysakos / dailininkas Vladas Žilius. - Vilnius: Vaga, 1972. -  176 p.

"Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį".

Štai toks pavasaris vaizduojamas Sauliaus Šaltenio knygoje "Riešutų duona". Štai taip apie pavasarį galvoja Andrius Šatas − pagrindinis apysakos veikėjas.

"Riešutų duonoje" Andriaus Šato akimis stebime jo gimtojo miestelio  žmonių gyvenimus, kurie dažniausiai yra ne džiugūs ir lengvi, o sudėtingi, netgi dramatiški. Gyvenimas čia virte verda. Galbūt Andriaus pasakojami nutikimai iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg paprasti, komiški, neypatingi... Tačiau toks įspūdis trunka neilgai − Šaltenis virtuoziškai paveikia skaitytoją, priverčia jį sustoti, perskaityti sakinį dar ir dar kartą. Kiekvieną knygos skyrių baigi skaityti jau užlietas emocijų, giliai susimąstęs.

"Riešutų duona" parašyta tikroviškai ir natūraliai. Tokį tekstą lengva ir malonu skaityti. Jautriomis, skaudžiomis temomis (žmonių skurdas, nelaiminga meilė, tarpusavio nesusikalbėjimas ir taip toliau) autorius kalba su švelnia ironija, tačiau neatmestinai, kiekvienai detalei suteikia aiškią spalvą ir nuotaiką.

Ko gero, gražiausia ir labiausiai išplėtota siužeto linija šioje Šaltenio apysakoje yra Andriaus Šato ir Liukos Kaminskaitės meilės istorija. Dėl to "Riešutų duoną" patariu skaityti būtent dabar, – šiltą, pilną lūkesčių pavasario dieną, kai "kurkia ir plėšosi varlės"... Beskaitydami lengvai pasijusite atsidūrę kur nors žaliuose laukuose ar šalia dulkėto vieškelio kartu su apysakos veikėjais, tokiais pat paprastais žmoneliais kaip ir mes, kartu su jų sėkmėmis ir nelaimėmis.

                                                                                                  Urtė Uliūnė

3.