Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. „Akistata su savimi“

Recenzija
 

 
 
 
 

Lemiamas apsisprendimas: romanas / Cat Clarke; iš anglų kalbos vertė Vytautas Čepliejus. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 268 p. – ISBN 978-609-01-1857-3

Koks turėtų būti populiarios knygos paaugliams receptas? Reikėtų smurto, žmogžudystės, meilės, sekso, narkotikų, sociopatijos, sunkumų šeimoje, patyčių ir įvairiausios pasaulio neteisybės. Ne, ne visko kartu, bet bent trijų ar keturių, kad būtu labai, bet nepersūdyta. Tada šį mišinį reikėtų atskiesti keliais šaukštais naivumo, nepagailėti mokyklinio gyvenimo peripetijų, paskaninti žiupsneliu nesusipratimų.

Gaminimo procesas ne mažiau svarbus nei turinys. Bet kaip visko sumaišyti negalima – gali tapti per sprangu, todėl būtina panaudoti kuo daugiau dialogų, įtampos, veiksmo, o stilius, sakinių struktūra turi būti kuo paprasčiausia, beveik permatoma, kad netrukdytų skaitytojui greitai suvartoti turinį. Viskas turi pleventi paviršiuje – nereikia versti skaitytojo kapstytis gelmėje, ieškoti užslėptų minčių, įklimpti į bent kiek sudėtingiau sumegztą meninį audinį. Bet kad tekstas bent jau iš pažiūros neatrodytų visiškai perregimas, reikėtų nepamiršti ir bent keleto nebaigtų antraeilių siužeto gijų, galima atvira pabaiga, kad skaitytojams tarsi ir reikėtų, ir nereikėtų pamąstyti patiems.

Štai ir šių dienų vakarietiško bestselerio receptas, kuris puikiai atsiskleidžia ir gana gausiuose (turint omeny jų vienodumą, šabloniškumą) paauglių literatūros vertimuose – nesvarbu, ar tai Annabel Pitcher „Paukščių mergaitė“, Brigitte Blobel „Vakarėlio mergina“, Antonios Michaelis „Pasakininko istorija“ ar šį kartą į rankas pakliuvęs Cat Clarke „Lemiamas sprendimas“. Kaip sakoma, visos šios knygos nuo vieno kurpalio.

Pastarojoje knygoje pasakojama aštri istorija, taip ar panašiai ją apibūdino ne vienas jaunasis skaitytojas interneto bloguose bei youtube.com kanaluose. Šešiolikmetė Alisa King su bendramoksliais, verčiami tėvų ir prižiūrimi auklėtojos, vyksta į Škotijos gamtą – išmėginti jėgų, bent kelias dienas pabūti be mobiliųjų telefonų, interneto, patirti ką nors naujo ir jaudinamo. Tačiau ištrūkti iš įprasto gyvenimo nepavyksta – kartu su savimi paaugliai atsiveža ir savo problemas, ydas, komplikuotus tarpusavio santykius. Viename namelyje apgyvendintos geriausia pagrindinės veikėjos ir pasakotojos draugė Kesė ir menkai pažįstama Polė neapsikentusios populiariausios mokyklos merginos – Taros – pasipūtimo, paniekos bei patyčių, nusprendžia atkeršyti. Į keršto planą jos įtraukia Alisą ir dar vieną merginą, įsikūrusią tame pačiame turistiniame namelyje.

Knygos leidėjai perspėja, jog tai psichologinis trileris, tad galima suprasti, kad kriminalinio nusikaltimo linija kūrinyje neišvengiama. Bandymas išgąsdinti ir pažeminti nekenčiamą bendraklasę virsta nelaimingu atsitikimu – išgąsdintai Tarai prasideda astmos, apie kurią esą nė viena iš merginų nežinojo, priepuolis, ir ji miršta. O merginos, išsigandusios ir įsibaiminusios, sutaria mirusiosios kūną paslėpti, suklastoti įkalčius, jog atrodytų, kad Tara išėjo paplaukioti ir nuskendo, ir niekada apie tai niekam neprasitarti: „Jaučiausi taip, lyg pati būčiau pranykusi ir vietoj savęs palikusi antrininkę, neturinčią jokių moralinių skrupulų. Su viskuo sutikau, nors žinojau, kad tai nedora. Netgi niekšiška. Bet buvau išsigandusi. Nenorėjau sėsti į kalėjimą. Nenorėjau, kad tėčiui plyštų širdis“ (p. 93).

Nepaisant įterptinės istorijos apie tai, kaip viskas nutiko, knygoje koncentruojamasi į dabartį, į tai, kas vyksta po Taros laidotuvių. O pasikeičia labai daug kas – mokykla gedi, visi savaip prislėgti, nusikaltimą įvykdžiusios merginos mėgina susitvarkyti su prieštaringais jausmais, kartu iš akiračio pranyksta patyčių problema; dabar anksčiau niekintos Polės pagalba Tara keliama ant pjedestalo, o pati ji tampa labai populiari. „Gal aš ir ne tokia bloga kaip Polė, kuri naudojasi Taros mirtimi kaip tramplinu į aukštesnius mokyklos bendruomenės sluoksnius, bet ne ką už ją ir geresnė“ (p. 241), – prisipažįsta sau Alisa, kuriai bendraklasės ir buvusios geriausios draugės mirtis taip pat atnešė teigiamų dalykų – po laidotuvių ji ėmė susitikinėti su Taros broliu.

Tačiau svarbiausia po Taros mirties – Alisą slegiantis kaltės jausmas. Knygoje tiesmukiškai merginos kaltė materializuojama į sąmonės fantomą – Alisą persekioja Taros šmėkla. Ši šmėkla – Alisos sąžinės balsas, tačiau kartu įgijęs ne tik Taros formą, bet ir būdo savybių. Jis ne tik verčia Alisą kankintis dėl nusikaltimo, bet ir tyčiojasi, šaiposi iš jos vilčių, svajonių, aprangos, kūno. Taigi dalyvauja pasakojime kaip dar vienas antraeilis, bet svarbus personažas. Nors ir netikras, tik kaltės graužiamos sąmonės vaisius, Taros vaiduoklis padeda skaitytojams geriau pažinti tikrąją Tarą, suvokti priežastis, kodėl jos daugelis taip nemėgo.

Taros šmėkla – tai, kas neleidžia Alisai nurimti ir pamiršti. Ji vis narsto ją, kankina, verčia vis permąstyti tai, kas įvyko, kas dėl visko kalčiausias. Galiausiai naujos žinios apie sociopatišką Polės elgesį (tai, jog ji žinojo, kad Tara serga ir kaip jai padėti, bet nepadėjo), bet labiausiai – Rėjos savižudybė, niekaip nerimstantis kaltės jausmas galiausiai priverčia Alisą apsispręsti; iš čia ir knygos pavadinimas. Nes sprendimas pasakyti tiesą iš tiesų lemiamas – po jo jau nebebus kaip grįžti atgal – tuojau bus įpainiota teisėsauga, pasikeis kitų požiūris į ją ir kitas, Alisa praras Taros brolį, t. y. savo vaikiną, tačiau visa tai knygoje nenagrinėjama. Knyga baigiama lemiamu sprendimu.

Simboliška, bet labai neoriginalu (tai gana nudėvėta siužeto klišė), kad šis sprendimas išlaisvina Alisą nuo visų sąžinės kančių. Nepatogumas, t. y. Taros šmėkla, slėgęs ją visą tą laiką, pranyksta vos ji, nepaisydama Kesės, Polės, Džeko ir net savo tėvo, pasiryžta kreiptis į policiją ir prisipažinti.

Knygą skaityti malonu ir lengva, sunku būtų teigti kitaip, juk ji parašyta, kad būtų lengvai suvartojama, kad pernelyg neprislėgtų, kad apeliuotų ne tik į moralės klausimus, susitelktų ties sudėtinga kenčiančiojo psichika, interesus, bet ir dirgintų kitus skaitančiojo jausmus – ne veltui tiek daug dėmesio skirta meilės linijai, pirmiesiems seksualiniams potyriams. Gausybė užmegztų ir neišbaigtų siužeto linijų, nereikšmingų detalių (Alisos tėčio ir jos mokytojos pažintis), gana atviri, dirginantys epizodai užpildo romanui reikiamą spaudos ženklų skaičių, bet ir seklina tai, kas turėtų būti (?) svarbiausia tema – moralinė dilema, apsisprendimas, kančia.

Tai knyga-traškučiai – daug aštrių prieskonių, riebu, maistiškai nevertinga, bet kartais paskanauti tinka.

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.