Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Jūsų kūryba. Mūza Olimpija Svetickaitė

2016-06-06


Mūza Olimpija Svetickaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
 

Poeziją ir prozą rašau nuo antros klasės. Mokykloje esu vienintelė nuolat be jokio skatinimo rašanti kūrėja. Vos tik pradėjau rašyti, mano kūryba buvo pradėta spausdinti mokinių kūrybos almanachuose. Jų yra keturi: „Rasa dar tupi ant žolės“ (tai eilutė iš mano eilėraščio), „Lyg svajonė sugauta“, „Balto paukščio pramanytas kelias“, „Saulė išskleidė sparnus“. Jau pradėta redaguoti mano personalinė kūrybos knyga „Saulėlydžių raškymas“, ji bus išleista rudenį.

Dalyvauju Panevėžio Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“. Šiemet šiame projekte gavau Jauniausio kūrėjo apdovanojimą, kurį įsteigė LR Seimo narys Povilas Urbšys. Taip pat buvau pakviesta į Panevėžio radijo stoties „Pulsas“ laidą „Jaunųjų literatūros kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“. Dalyvavau valandos trukmės tiesioginėje transliacijoje, pasakojau apie save bei savo kūrybą.

Mano kūryba spausdinama Panevėžio savaitraštyje „Panevėžio balsas“.

Pernai dalyvavau Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos organizuojamame Poezijos pavasaryje, mano eilėraščiai buvo spausdinami gimnazijos laikraštyje „Svirtis“.

Šiemet mano lankoma Panevėžio „Vyturio“ progimnazija pirmąkart organizavo Poezijos pavasarėlį. Aš tapau šio renginio pagrindinės nominacijos laureate – gavau Poezijos paukštę.

Šiemet tapau Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamo 5-10 klasių mokinių rašinių konkurso „Ką aš norėčiau veikti bibliotekoje?“ laureate. Džiaugiuosi, kad laureatų yra tik penki.

Dar dalyvauju bendrijos „Upytės žemė“ organizuojamame Panevėžio rajono gyventojų poezijos konkurse „Lino žiedas“, taip pat Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro ir organizacijos „Vilnija“ organizuojamame moksleivių mokslinių rašinių konkurse „Lietuvos Respublikos šimtmetis ir lietuvių kalba“. Šių konkursų rezultatai dar neaiškūs.

Be literatūros, man puikiai sekasi ir mokslai. Šiemet Panevėžio miesto  istorijos olimpiadoje užėmiau I-ą vietą, gamtos ir žmogaus konkurse „Olympis – Rudens sesija“ teisingai atsakiau į 83% klausimų, to paties konkurso pavasario sesijoje teisingai atsakiau į 93% klausimų, tapau mokyklos penktos klasės istorijos, gamtos ir žmogaus, muzikos, grožinės literatūros dalyko žinove, gavau Ramūno Karbauskio įsteigtą Metų premiją už mokslo nuopelnus 2015-2016 m. m.

Šiais metais aš gavau tikrai daug apdovanojimų, prizų ir titulų. Tačiau didžiausia šių metų sėkme laikau pasirodymą projekte „Lietuvos Tūkstantmečio Vaikai“. Šiame žaidime pirmajame penktokų pusfinalyje laimėjau I-ą vietą, patekau į finalą, kuriame taip pat neblogai pasirodžiau.

Visi mano eilėraščius skaitę ir su manimi bendravę žmonės sako, kad ir aš, ir mano kūryba yra labai brandi, kad mano mintys neatitinka mano amžiaus (aš gimiau 2004 metų birželio 20 dieną), kad tokių vaikų kaip aš yra labai mažai, kad aš esu „mergaitė su nepaprasta suaugusio žmogaus siela“. Mano kūrinių adresatas yra toks pat žmogus kaip aš. Todėl manau, kad mano kūryba netinka vaikams, o neretai ir mano bendraamžiams ar dar vyresniems už mane.

***

Ąžuolas virš manęs

Traška

Be perstojo.

Lyg radijas,

Kur akmens amžiuj

Pagamino kažkas.

Diktofonas galvoj

Grėsmingai kartoja:

– Sraaaigė suvažinėjo draaamblį…

Pilvą iki skausmo raižo

Utopijos.

Atrodo,

Tuoj sprogsiu,

Ir viskas

Lėks į orą,

Kaip branduolinis

Užtaisas.

Į betoninę laukymę

Leidžias marsiečiai.

Bet ne žali.

Raudoni.

Gal savo Marse

Pomidorų persivalgė.

Popierinėj skiautėj,

Kur rankoj laikau,

Šokčioja žodžiai.

Kas minutę –

Skirtinga kalba.

Danguj, vietoj debesų

Sraigtasparniai skraido.

Visi –

Į skirtingas puses.

Dabar maistą valgo

Tik turčiai.

Mes maitinamės

Dujom, elektra

Ir nafta.

Saulė

Seniai sprogo.

Dabar mums šviečia

Hadronų greitintuvas.

Visi kalba

Visom

Pasaulio kalbom.

Dabar visi –

Eruditai.

Nors,

Jei ne technologijos,

Būtų mažiau už slieką

Tesuprantantys.

Dabar visi –

Kiborgai.

Ne visi.

Bet tik viena šimtoji

Procento

Kitokia.

Venera paskelbė,

Kad rytoj

Užgrobs Žemę.

Prieš mėnesį

Paskelbė.

Bet niekas

Nieko nedaro.

Tai viso gero.

Laikrodis

Jau vidurnaktį rodo.

Lauksim veneriečių…

***

Lietus

Už lango

Švinu daužosi.

Paprastas,

Bereikšmis lietus.

Lietus,

Kuris nieko

Nereiškia.

Įprastai.

Pauzė

Tarp žodžių.

Tiesiog bereikšmė

Pauzė.

Vėl nieko

Nereiškianti.

Įprastai.

Bet šiandien viskas

Neįprastai.

Pauzė

Tarp žodžių

Kerta,

Kaip Damoklo kardas.

Tas,

Kur netikėtai

Prismeigia galvą

Prie žemės.

Laikrodžio gegutė

Ištraukia

Savo negyvą

Snapą

Iš narvo.

Plastiko akys

Šypsosi

Negyva, paklaikusia

Šypsena.

– Ku-kū! –

šaukia.

– Tau pačiai „Ku-kū”,-

rėkiu.

Šuo,

Nesuvokiančiomis akimis

Spitrija

Į mane.

Kur gi suvoks.

Geltonų

Akių obuolių

Šviesa

Apgaubia mane.

Paskęstu

Tuose spinduliuose.

Gelsvuose.

Tik ne saulės,

O šuns akių.

Namas,

Su savo dvasiom

Ir traškesiais,

Taip man patikdavęs,

Erzina,

Kaip niekad.

Dusina.

Skęstu namo auroje.

– Kaip galima paskęsti name? –

girdžiu vidinį balsą.

Ogi galima.

Galima paskęsti

Jo traškesiuose.

Arba auroje.

Arba šviesoje.

Arba tave gali suryti

Namo dvasios.

Šmėklos, kitaip tariant.

Cha,

Aš per minutę spėjau

Dukart paskęsti.

Rašykit į rekordų knygą.

Juk aš

Dar tebegyva…

***

Pastatysiu kopėčias,

Vedančias į dangų.

Astronominį.

Kopėčias,

Kurios daugybę kartų

Aukštesnės už Everestą.

Kopėčias,

Kuriomis reikia lipti

Visą gyvenimą.

Ar daugiau.

Kopėčias ilgaamžiams.

Arba katėms.

Kad vos gimusi

Galėčiau nusiraškyti

Sau žvaigždę.

Žvaigždę,

Kurią auginčiausi

Visą gyvenimą.

Kad turėčiau

Astronominę sesę.

Juk taip liūdna,

Kai lieki viena

Visoje Žemėje.
 
***

Mano žvilgsnis,

Užstrigęs tarp beržo šakų,

Varsto mėnulį.

Varstė.

Juk dabar jis užstrigo.

Jį pagavo.

Pagavo lyg valkatą,

Nužiūrinėjantį

Ponų pokylį.

Pagavo beržas.

Nususęs berželis,

Panašesnis į valkatą,

Nei mano žvilgsnis.

Mano žvilgsnis

Pagal jį –

Ponas.

Tas,

Kuris rengia pokylį.

O beržas –

Lyg valkata,

Nužiūrinėjantis

Tą mano pokylį.

***

Pavasario vėjas,

Pritvinkęs žiedais,

Dulkėm

Ir žiedadulkėm

Drasko lentą,

Atsilupusią nuo namo.

Lentą.

Bet jaučiuosi taip,

Lyg ta lenta

Būčiau aš.

Pavasario vėjas,

Toks gaivus

Ir visiems patinkantis

Apgaudinėja.

Susuka galvą,

Prisimeilina

Ir palieka.

Ar kartais nieko

Neprimena?

***

Žmonės,

Su kaklaraiščiais

Ir eilutėm.

Juodom.

Su plaukais,

Šuns sulaižytais.

Su dantim,

Sniego nubalintais.

Su portfeliais,

Korupcija suteptais.

Su suplėšytais

Mundurais

Viduje.

Žmonės,

Slepiantys traktoristų prigimtį

Po savo skafandrais.

Skafandrais,

Kurių storumas –

Kaip Everesto aukštis.

Jie.

Jie nuodija mane.

Ir tave.

Ir mus visus.

Bet mane –

Stipriausiai.

Jie.

Jie gadina mano gyvenimą.

– Sėdėk tiesiai! –

sako.

– Kvėpuok ramiai! –

sako.

– Renkis eilutę! –

sako.

Jų šūkis –

„Neišlįsk iš rėmo!”.

Jeigu išlendi –

Kelias į kapines,

Erškėtrožėm klotas,

Laukia tavęs.

Į žvilgsnių kapines.

Į kalbų kapines.

Į garsų kapines.

Aš išlindau.

Kelias,

Erškėtrožėm klotas,

Laukia manęs.

Bet ne į kapines.

Į gyvenimą.

***

Nutapysiu.

Nutapysiu savo akis.

Tas kurias matau

Kiekvienąsyk

Lyjant lietui.

Tas, kurios beviltiškai

Skvarbiai

Žiūri į mane

Tol, kol jas

Nuplauna rudens lietus.

Tas, kurios žiūri taip,

Kad, atrodo,

Sudaužys langą

Į šipulius.

Tik tas langas –

Aš pati…

***

Saulė kasryt

Sveikina pro langą mane

Vis ilgėjančiom kasom.

Tom kasom,

Kurios kasdien pavojingai iš manęs vagia

Nuostabiai gilią tamsą.

Ir ne vien tamsą.

Ir nuostabiai ilgus vakarus.

Vakarus,

Kuriuose taip gera

Žvaigždėlapiais vaikščiot

Basomis.

Nebijoti, kad pėdos nešvarios

Nuo smėlio.

Nešvariom pėdom dar smagiau.

Žengi žingsnelį,

Kuris žmogui visai mažas,

O žvaigždėlapy smėliu užtušuoji

Kelis žvaigždynus.

Tada sukuri

Atskirą galaktiką.

Ir kas, kad ji

Vos keliais žvaigždynais

Skirias nuo kitos.

Bet ji tavo.

Asmeninė.

Už dyką.

Tiksliau,

Už dieną nueitus kilometrus

Smėliu.

Kitaip tariant,

Už malonumą.

Už malonumą nusiperki

Naują galaktiką.

Asmeninę, nuosavą

Ir neparduodamą.

Po to taip gera

Raudonu markeriu

Storom raidėm

Rašyt galaktikos

Vardą.

Tokį, koks neegzistavo

Iki šiol.

Bet dabar jau egzistuoja.

Taip pavadinta

Tavo galaktika.

Vis ilgėjančios saulės kasos,

Pjaunančios nakties apsiaustą,

Vagia iš manęs

Dešimtis galaktikų.

Šimtus galaktikų.

Jos stabdo visatos

Plėtrą.

Baisiai skamba.

Bet net spektakliuose kalba,

Kad visata

Plečiasi.

Nenumaldomai.

Kaip manot,

Dėl kieno kaltės

Ta visata taip nenumaldomai

Plečiasi?

Kas tamsiuoju metų

Periodu

Prikuria tiek galaktikų?

Jei dar neaišku,

Paskaitykit iš naujo.

O tada bėkit

Istorijos ir astronomijos vadovėlių

Perrašinėt…


Mušeikos už pinigus

Laumių pirštais išraižytas

Akmuo

Muša mėnulį.

Plikai, gyvai,

Ir natūraliai būtybei

Tai nepakeliamai skaudūs smūgiai.

Bet mėnulis nei plika, nei gyva,

Nei natūrali būtybė.

Mėnulis užsidėjęs didžiulį skafandrą.

Mėnulis negyva, balzamuota

Ir užkonservuota būtybė.

Mėnulis prigirdytas narkotikų.

Užtat jam

Ir neskauda.

Dabar visi esame užsidėję didžiulį skafandrą.

Dabar visi esame negyvos, balzamuotos

Ir užkonservuotos būtybės.

Dabar visi esame prigirdyti narkotikų.

Tai dėl to mums ir neskauda.

Mums tokių būtybių

Reikia kaip vandens.

Tai va taip ir gyvenam,

Pirkdami sau mušeikas.


Pantomima

Nuo spanguolių apspangusios sniegenos

Tonas sniego į lesyklas tempia.

O po to skundžias,

Kad lesalo nėra.

Visgi kiek mažai sumanumo pas paukščius.

Patys iš savęs maistą atima.

Kvailoka.

Bet ar žmonės geresni?

Nei geresni,

Nei gudresni.

Proto panašiai turi visi.

Žmonės –

Ne išrinktieji.

Atrodo,

Visi maistą iš savęs atiminėja.

Atrodo,

Kad pinigus už tai gauna.

Bet iš tikrųjų leidžia.

Vaidinam, kad esam

Labai protingi,

Labai rimti

Ir solidūs.

Ir dar arogantiški.

O iš tikrųjų kvailiai.

Žodžiu,

Gyvenam

Kaip antikos teatre.

Tiktai vietoj juoko

Ašaros trykšta.


Odė

Šią odę skiriu tam,

Kas nebijo racionaliai galvoti,

Kas nebijo išreikšt minčių tam,

Kurio ima visi bijoti.

 

Šią odę skiriu dar ir tam,

Kuris neplaukia pasroviui kaip koks mietas,

Kuris irias į priekį, tik tam,

Kuris niekad nestovi vietoj.

 

Bet šios odės neskiriu aš tam,

Kuris seka pilkumo lyg kaulo,

Kuriam reiki popso tik tam,

Kad jam popsas yra maisto kąsnis.

 

Mano odę supraskit visaip,

Pagal mąstymą savo pasukit,

Ir skaitykite ją tiktai taip,

Kad Jums įdomi jinai būtų.


Pasaka pagal Kalipso

Limpant žodžiams, vaizdams ir garsams,

Kada niekuo nenori tikėti,

Tarp gelmių tamsiuos sūkuriuose

Aš į pasaką tave pakviesiu.

 

Šoks princesė ir princas kartu.

Jų veidai bus linksmi ir laimingi.

Ir jiems nieko daugiau jau netrūks,

Bet pasirodys – tai melas pragaištingas.

 

O žalsvam koralų rife

Plauks linksma žuvelė auksinė.

O juos blizgiuose žvynuose

Žais raidės, iš pasakų pabirę.

 

Na, ir nieko daugiau tau netrūks,

Užliūliuos tave pasakų dūmai.

O iš tavo audriųjų minčių

Liks tik dulkės, seniai jau supuvę...

 

Žiema

Žydi lazdos, tvoros, pušys,

Kyšo iš jų baltos putos.

Krenta iš dangaus vis plunksnos,

Lyg avelės baltapūkės.

 

O namuos ugnis kūrenas,

Laikrody genys kalena.

Supas žirgas ant eglaitės,

O veideliuos šypsenaitės.

 

Languos nėriniai sustingę,

O aplinkui tyliai sninga.

Besmegenio veidas spindi,

O aplink visi laimingi.

 

Nuskendusi tikrovė

Tikrovės laivas nuskendo,

Pasiėmė mano mintis,

Seniai jau viskas pradingo,

Tikrovė, net dabartis.

 

Beliko tik pilkas šydas,

Surakino visiems rankas,

Abuojas jis ir pavojingas,

Užsėmė protingas galvas.

 

Bet ką čia jau bekalbėsi,

Pradėt nuo savęs tik gali.

Aš tai seniai jau pradėjau,

Bet kitiems įsakyt negali...

***

Sėdžiu aukštyn kojom,

Pakeltom į dangų.

Kas gi man beliko,

Jei ne mintys šaltos.

 

Kas gi man beliko,

Jei ne liūdesys,

Jūra net pradingo,

Pavogė viltis.

 

Nieko jau nenoriu,

Saulės net skaisčios,

Jūros tiktai trokštu,

Blogio išgertos...


Negali būti

Tirpsta snaigė balta

Prakaituotam mano delne.

Bet ne, taip negali būti,

Kad per šaltį delnai nesugrubę.

 

Drėksta lūpose garsas,

Saulės iškepintas, sausas.

Bet ne, taip negali būti,

Kad per karštį šlapios mano lūpos.

 

Bėga bėgikas sausas,

Švarus, neprakaituotas.

Bet ne, taip negali būti,

Kad jo neprakaituotas kūnas...

***

Sušalusio pėdom,

Suskilusiom lūpom,

Išgėrė jis greitai

Visą bedugnę.

 

Gyvenimo taurę

Per greitai išgėrė.

Nors pusę jos tūrio

Jis tiesiog išliejo.

 

Pagavo per greitai

Gyvenimo žvėrį.

Numojo be gailesčio

Gyvenimo vėją.

 

Sutirpo jo lūpos,

Išsilydė kakta,

O veidą nuplovė

Jūros puta.


Bėgu

Vakar nuo vandens,

O šiandien nuo žemės

Bėgu per tave,

Mano pasauli.

 

Vis man negerai,

Vis nepritampu,

Kažko man mažai,

O kažko per daug.

 

Vakar nuo tavęs,

O šiandien nuo laiko.

Bėgu nuo savęs,

O po to vėl grįžtu.

 

Bėgu mintyse

Per pragarą ir dangų,

Pėdos ugnyse

Dega ir ištirpsta.

 

O debesyse

Man čia jau per šlapia,

Geriau sausumoje,

Ten man visgi gera...


Jie

Gal akmenėlis tarp smilčių,

O gal pašiaušęs jūrą vėjas

Paskatino, kad tarp pušų

Praskrido balkšvosios jų vėlės.

 

Ar pasakysi man, kodėl

Jie prisibraidę prie alėjų

Iš naujo atgimė ir vėl,

Ir išlakė net mano pieną?

 

O kas tie jie, ar tu žinai?

Kodėl jie lenda kaip prilipę?

Manau, kad tu nenumanai,

Jog jie sapnai mūsų išlikę...

***

Niekada nebus kaip buvo,

Net jei pienės žydės miškuose,

Niekada nebus, kaip buvo,

Net jei rytas išauš delnuose.

 

Nes negeri tu žiedlapių vyno,

Neužuosi kvapo žiedų,

Neragausi pieno iš grikių,

Nematysi spalvotų sapnų.

 

O atrodė, kad žiedlapiais snigo,

Ir saulė leidos tik mums,

Tačiau dabar jau viskas padingo,

Nes tavęs jau daugia nebebus...


Lapkritis

Vėl ta tyli rauda

Pasiekė mano širdį.

Lapkričio šalna,

Ji atnešė minčių laviną.

 

Kraugeriški lietūs

Siautėja kieme.

Siurbia viską vietoj

Iš tavęs ir manęs.

 

Dega pievos lapais,

Dangus be širdies, tylus.

Verkia tyliai medžiai,

Lyg vaiduokliai be namų.

 

Vilko akys žiba

Geltona spalva.

Jis naikina tylą

Rudens naktyje...


Mano siela lyg Saturnas

Kas ten, už tų durų gyvena?

Ką slepia užraktas tamsus?

O gal ten tik žaidžia gyvenimą

Vėlės mažų vaikų?

 

Tu tiktai durų nedaryk,

Neženk į mano sielos gilumą.

Nereikia, nes man skaudės paskui

Mano sielą lyg Saturną.

 

Mano siela – tai tik dulkės ir dujos,

Juosia jas žiedas ledo gabalų.

Jei perbrauki pirštu per mano Saturną,

Durs tau daugybė ašmenų.

 

Šalta, vėjuota, ten atšiauru.

Niekas negali mano Saturne gyventi.

Tik aš viena tesugebu

Mano sieloj lyg Saturnas ištverti...


Aušra prie pilies

Tu pažvelki, kaip gražu

Pabraidyt po ryto rasą.

Ypač ten, prie tų pilių,

Kur paukšteliai čiulba valsą.

 

Galim aušrą prasklaidyt

Ir prisėst prie pilies sienų.

Galim kojas pamirkyt

Tam upely, prie purienų.

 

Tik dienos tu dar nešauk,

Pakvėpuokim ryto magija.

Žolę tik ranka perbrauk.

Ir pripildyk širdį dvasiom...

***

Aš nesuprantu,

Kuriam krante esu.

Kuriam krante mojuoju tau?

Kuriam aš gyvenu?

 

Kuriam krante švieti man tu?

Kuriam aš tau atsišviečiu?

Ir kur man verta pasilikt?

Kodėl gi viskas taip painu?

 

Ko gero, man lemtis skirta

Gyvent melsvoj tarpukrantėje.

Gyventi reik tarp dviejų krantų,

Kaip laivui plaukiot jūroje...

 

Vakarėjant

Vakarėjant taip gražu,

Tas dangus toksai raudonas.

Vakarėjant taip gražu,

Skrenda paukščiai pro aguonas.

 

Bėga šunys takeliu,

Saulės takas vis siaurėja.

Skrenda kirai pro namus,

Lekai skuba, klykia vėjai.

 

Saulė rengiasi jau leistis

Ir nuskristi į sapnus.

Pušys nori pasikeisti,

Tiltas skęsta tarp žarų.

 

Vakarėjant taip gražu...

Vakarėjant taip gražu...


Ruduo

Kas ten už lango tyliai kapsi?

Tai tylus rudens lietus.

Kas mane privertė uždegti žvakę?

Pilkas rudens dangus.

 

Lapai liepsnojantys paskendę

Miršta balose.

Vaškas nuo žvakės nulašėjęs

Teka palangės vagose.

 

Medžiai nuogi, be lapų stirkso

Apleistame sode.

Kodėl jie tokie liūdni paliko?

Niekas nemyli jų čia.

 

Jau penkios dienos, kaip saulės nėra,

Ji už debesų paskendusi.

Šunys sušlapę kaukia nakčia,

Ir jiems svarbu gyvenimas...


Balto smėlio kelias

Aš ryte, kai dar tamsu,

Eisiu balto smėlio keliu.

Kirai skris man prieš akis,

O saulelė jau pakils.

 

Jūra vėl skalaus man kojas,

O akmuo, toksai abuojas,

Subadys visus pirštus

Einant balto smėlio keliu.

 

Mano garbanas sklaidys

Vėjas šaltas tas, šiaurys.

Lūpos skilinės nuo druskos,

Padai šals nuo smėlio jūros.

 

Lipsiu mediniu taku

Link rausvų erškėtrožių.

O užlipus ten aukštai

Pamatysiu jūrą vėl...


Rožinė jūra

Aš padovanosiu tau rožinį dangų,

Rožinę saulę ir rožinį namą.

Aš padovanosiu tau rožinį medį,

Rožinį rytą ir rožinę jūrą.

 

Jūroj galėsi žvejoti žuvis,

Rožines menkes, lydekas ir otus.

Jūroj galėsi statyti mintis,

Rožinius gražius namus.

 

O rožinį vakarą jūroj braidysi,

Rožinės putos tau kojas skalaus.

Rožinė saulė leisis į jūrą,

O dangus tau švelniai švelniai dainuos...


Raudonas dangus

Tu pažvelki į dangų,

Ten, kur saulė gelsva,

Ten juk kitas pasaulis,

Ten spalva juk rausva.

 

Ten, aukščiau debesų,

Kur jau paukščiai neskraido,

Ten raudonas dangus

Savo paslaptis skleidžia.

 

O raudonam danguj

Pamatysi mane.

Šoksiu ant debesų

Ir pakviesiu tave.

 

Šokinėsim lengvai

Ir bėdų nematysim,

Raudonam danguje,

Ten pasaulis juk kitas...


Žalia žara

Ar tu nori pamatyti

Žalias žaras?

Jeigu nori – sakyki,

Duoki ranką ir eime.

 

Ten toli, ten už miško,

Akmenų kalvose,

Pasislėpus mažytė,

Ten žalioji žara.

 

Vakarais ji palydi

Saulutę laukuose,

O rytais ją sutinka

Aukštuose kalnuose.

 

Jei tik nori – netingėki,

Nebijoki, šiukštu,

Įsikibk man į ranką

Ir eime prie žarų...


Krioklys

Šnarpščia ir daužosi krioklys –

Kažkam tai baisios mirties sekundės.

Viską, kas tik jį sutrukdys,

Jis sutryps – tartum tavęs nebuvo.

 

Baisiai žioruoja akys jo –

Tai du šlaitai krioklio viršūnėj.

Burna didumo kaip riedulio –

Tas iškyšulys – takas į bedugnę.

 

Nosis alsuoja aršiai taip –

Ji visados šlapia putom.

Ausys – žvėrelių tai takai,

Pasidabinę baltom kreidom.

 

Nesiūlysiu tau niekada

Prie baisaus krioklio priartėti.

Būtų baisi tau pabaiga

Krioklio žabtuose pasibaigti...

***

Ten, už stiklo sienos

Suplėšyti lapai vartosi.

Ten, voratinklių pievoje

Sudužusios svajos glaudžiasi.

 

Ten, ant akmenų kalno

Sudaužiau aš savo svajones.

Viskas atrodė kaip pasaka,

Gyvenimo kelias kvietė mane.

 

Teko ir man eiti tuo keliu,

Kelią į takelį iškeičiau.

Aš maniau, kad ten bus smagu,

Bet galiausiai svajas sudaužiau.

 

Tenka dabar man kasdien gailėtis,

Vis galvoti apie voratinklių pievą.

Dieną miegoti, naktį budėti,

Bandyt daužyti stiklo sieną.

 

Gelia kasdien mano krūtinę skausmas

Dėl sudaužytų svajonių.

Liūdna, taip liūdna man be džiaugsmo

Gyventi ir siekti naujovių.


Daugiau Mūzos Olimpijos Svetickaitės kūrybos.


Jūsų kūryba.



 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.