Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. Dėl ko verta gyventi?

Recenzija
 
 

 

 


 
Jei pasilikčiau: ką darytum, jei reikėtų rinktis?: romanas / Gayle Forman; iš anglų kalbos vertė Ieva Dalia Zaikauskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 221 p. – ISBN 978-609-01-1399-8

 
Ką darytumėte, jei per vieną akimirką prarastumėte savo mylimą šeimą, savo įprastą saugų ir gerą gyvenimą? Ar norėtumėte ir galėtumėte gyventi toliau? Šiuos sunkius klausimus užduoda žymi amerikiečių rašytoja Gayle Forman ekranizuotu bestseleriu tapusioje knygoje paaugliams „Jei pasilikčiau“.

Pagrindinė knygos veikėja septyniolikmetė Mija vieną rytą kartu su tėvais ir jaunesniu broliu patenka į avariją ir netenka visų jų. Tuo tarpu pati Mija sunkiai sužalota atsiduria tarp gyvenimo ir mirties – jos siela ar vaizduoklis, kaip tai bepavadintume, atsiskiria nuo kūno. Toji merginos esybė stebi, prisimena, išnarsto visą savo gyvenimą, bandydama rasti atsakymą, ką daryti toliau.

Knygos veiksmo laikas apima 24 valandas – nuo vieno ryto iki kito, pagal valandas suskirstyti ir knygos skyriai. Tai realusis laikas, susietas su fizine tikrove ir Mijos kūno būkle: „Mes nežinome, kada ji atsibus ir kiek žalos padaryta smegenims. Pirmos dvidešimt keturios valandos yra svarbiausios“ (p. 78). Tačiau dėl Mijos prisiminimų bei svarstymų veiksmo laikas gerokai pailgėja – galima sakyti apima visą jos gyvenimą.

Pirmosiomis valandomis po avarijos Mija dar nelabai supranta, kas jai nutiko, tačiau nori grįžti į savo kūną, atsibusti: „Labai norėčiau sutikti ką nors tokį kaip aš. Noriu šio to paklausti, pavyzdžiui, kas man darosi ir kaip šios būsenos atsikratyti? Kaip man grįžti į savo kūną? Ar laukti, kol pažadins gydytojai?“ (p. 46). Jos kūnas gyvas, nors ir sužalotas, jos esybė, mąstanti ir jaučianti, taip pat yra, stebi realųjį pasaulį, tad ji nori vėl tapti vieniu ir gyventi, nesusimąsto, kad galbūt galima rinktis tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau šią mintį pakiša su seneliais besikalbanti seselė, kurią Mija nugirsta. Seselė tvirtina, kad viskas priklauso tik nuo Mijos ir mergina tuo patiki: „Sprendžiu aš. Dabar tai žinau. Ir tai mane gąsdina labiau nei visi šios dienos įvykiai“ (p. 86–87).

Mija – talentinga ir laiminga paauglė, augusi mylinčioje, supratingoje ir ne visai tradicinėje šeimoje. Jos tėvai buvę rokeriai, nors dabar jau įsilieję į paprastą gyvenimą (mama dirba kelionių agentūroje, o tėtis roko grupę iškeitė į mokytojo darbą), tačiau gyvena ir vaikus auklėja laisvės ir pasitikėjimo dvasia. Jie neriboja savo atžalų, juos visada palaiko, skatina, bendrauja it su lygiaverčiais, todėl jų šeima labai tvirta ir laiminga, o paauglė visai nesišalina, nesislepia nuo tėvų, mielai leidžia laiką kartu.

Vis dėlto tėvų muzikiniai interesai, laisvumas, patrakęs būdas neretai verčia Miją jaustis vieniša ir svetima. Ji drovoka, uždaresnė, be to, jokios simpatijos tėvų mėgstamai muzikai nejaučia, dar vaikystėje pasirinko klasiką: „Tėtis pajuokaudavo, kad kai gimiau, ligoninėje turbūt sukeitė kūdikius, nes aš visai nepanaši į kitus šeimos narius.Kartais tikrai jausdavausi, lyg būčiau kitos padermės. Nebuvau panaši nei į bendrauti mėgstantį ironišką tėtį, nei į kietuolę mamą. Galiausiai, užuot mokiusis groti elektrine gitara, pasirinkau violončelę“ (p. 26).

Itin glaudūs šeimos ryšiai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl Mija sutrikusi ir nežino, ką rinktis, – gyvenimą ar mirtį. Daugybė prisiminimų apie šeimą padeda suvokti, kiek daug mergina prarado, tačiau prisimindama savo gyvenimą iki lemtingos avarijos Mija tarsi instinktyviai ieško ir tų dalykų, kurie ją sietų su gyvenimu. Be šeimos, itin svarbūs jos gyvenime buvo muzika ir vaikinas Adamas.

Trečioje klasėje per muzikos pamoką ji pirmą kartą susidūrė su violončele, kuri „atrodė beveik kaip žmogus. Dingtelėjo, kad jei užgročiau, ji man išpasakotų visas paslaptis, taigi ėmiau griežti“ (p. 12). Atsitiktinis atradimas, susižavėjimas instrumentu išaugo į gyvenimo būdą, o galiausiai atvedė prie Džiuljardo – vienos geriausių pasaulyje aukštųjų muzikos mokyklų. Nors Mija dar negavo pakvietimo, tačiau per perklausą pasirodė puikiai, tad pernelyg dėl to nesijaudino, – greičiausiai įstos.

Daugiausia jos gyvenime sumaišties dėl Adamo, su kuriuo susiejo muzika. Tiesa, jie priklauso skirtingiems socialiniams poliams: jis rokeris, kylančios pankroko grupės gitaristas, panašesnis į jos tėvus, nei į ją, todėl jiems susidraugauti nebuvo itin paprasta. Tačiau ir įsimylėjus, ir pažinus vienas kitą įtampa neišsisklaidė: „Jaučiausi nepritapėlė savo šeimoje, dabar – ir Adamo pasaulyje“ (p. 91). Paradoksalu, tačiau tai, kas juos suvedė, tas juos ir skiria – jie abu atsidavę savo muzikai, skirtingos muzikos pasauliams, ir nė vienas dėl kito nežada atsisakyti savo svajonių – Adamas grupės, o Mija, jei įstos, Džiuljardo. Vis dėlto abu labai stengiasi likti kartu, neišsiskirti.

Mylimų tėvų netektis, o netrukus ir brolio mirtis Miją galutinai palaužia – ji trokšta mirti ir į tai reaguoja jos kūnas, pablogėja būklė, prireikia dar vienos operacijos. Gydytojai sutvarko kūną, o siela ir toliau lieka įkalinta panašiame į tikrą, bet gyviesiems nepasiekiamame pasaulyje. Kuo toliau, tuo Mijos nusistatymas stiprėja – abejonę „nežinau ar noriu pabusti“ (p. 155) keičia teiginys „negaliu likti“ (p. 181), nebepadeda jokie gražūs prisiminimai, gyvenimo džiaugsmai, draugų ir artimųjų kalbos prie jos lovos.

Laiminga vaikystė ir paauglystė, laiminga iki saldumo, Mijai atnešė ne tik daug gero, leido augti saugiai, atsiskleisti, tačiau kartu ir neužgrūdino, neišmokė įveikti sunkumų. Nepaisant visko, jai atrodo, kad ji neturi pakankamai jėgų tvarkytis su tokiu gyvenimu, koks jis būtų po šeimos netekties: „Nesakau, kad mano gyvenimas buvo tobulas. Buvo nusivylimų, jaučiausi vieniša, sugniuždyta, pikta, taip kartais būna visiems. Bet sielvartas mane aplenkė. Neužsigrūdinau tiek, kad galėčiau susidoroti su tuo, su kuo man teks susidurti, jei pasilikčiau“ (p. 203).

Žinoma, istorija baigiama laimingai – labai nedaug kas drįsta vaikų ar jaunimo literatūros kūrinį užbaigti mirtimi ar nevilties nuotaika. Artimieji bei draugai, nuolat budintys ligoninėje, stengiasi padėti Mijai kuo galėdami, kalbasi su ja nežinodami, girdi ji, ar ne. Geriausia draugė „Kim tvirtina, kad Mija „tebeturi šeimą“ (p. 204), vaikinas Adamas, galiausiai patekęs į palatą, laiko jos ranką ir maldauja pasilikti, nepalikti viso to gero, kas jos dar laukia gyvenime, – ir galiausiai ji pabunda. Nes gyventi verta, net kai labai sunku, net kai lengviausia numirti, nes ji praradusi šeimą vis dar turi kitą šeimą, ateitį ir svajones.

Knyga sietina su tapsmo, brendimo romanais (coming of age novel), itin populiariais paauglių literatūroje. Tokiose knygose pagrindinė problema yra perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, ką matome ir aptariamoje knygoje. Septyniolikmetei Mijai artėja laikas atsisveikinti su namais, šeima, išmokti gyventi savarankiškai, pačiai priimti sudėtingus sprendimus. Tik šioje istorijoje paauglys priverstas nutraukti bambagyslę, siejančią jį su šeima, ne palaipsniui, bet aplinkybių yra staiga išplėšiamas iš įprasto gyvenimo ir suaugti turi per kelias valandas. Taigi ši knyga – visų pirma apie brendimą ir bene kiekvienam paaugliui kylantį klausimą dėl ko verta gyventi ar dėl ko verta gyventi man?

„Jei pasilikčiau“ – sudėtingą klausimą kelianti, tačiau be galo saldi knyga. Viskas joje taip nugludinta ir gražu, kad atrodo netikra – itin supratingi tėvai, leidžiantys septyniolikmetei vartoti alkoholį, linksmintis naktimis su vaikinu, o aštuonmečiui broliui gerti kavą, vaikinas Adamas, įsimylintis nieko bendro su juo neturinčią merginą, vos pamatęs ją grojančią, banalybe persmelkti muzikuojančio žmogaus apibūdinimai, puikūs santykiai su drauge Kim, seneliais. Kad ir kaip autorė mėgino suprobleminti Mijos gyvenimą iki avarijos, nepavyko, o nuolat Mijos linksniuojamas vienatvės jausmas primena į pasakojimą įmestą aksesuarą, kuris taip ir netampa gyvybinga, įtikima pasakojimo dalimi.

Tai nesudėtingas ir nepretenzingas skaitinys, sudėtingesnių pamąstymų apie gyvenimą ir mirtį bei įdomesnės raiškos čia išvengta. Viskas paprasta, tvarkingai sudėliota, skaitytojui nepaliekama atvirų klausimų, erdvės pamąstymui. Kita vertus, knygą lengva skaityti, vietomis net malonu, tad savo skaitytoją ji tikrai suras, tačiau sotesnės literatūros ieškantį jaunimą ji, be abejonės, nugins prie kitos lentynos.

 

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.