Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Marius Burokas. Likti auksu








Autsaideriai: romanas / S. E. Hinton; iš anglų kalbos vertė Vytautas Čepliejus. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 203 p. – (Beveik suaugę). – ISBN 978-609-01-0885-7

Pradėti šią recenziją reiktų iš tolo, su keletu įžangų. Visų pirma labai smagu, kad pagaliau išleista dar viena klasika tapusi knyga paaugliams. Susan Eloise Hinton knyga – tokia pat nesenstanti klasika, kaip ir Jerome David Salinger „Rugiuose prie bedugnės“ ar Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“. Šios dvi knygos išverstos jau seniai ir puikiai žinomos kiekvienam skaitančiajam, o štai S. E. Hinton šiek tiek pavėlavo.

Visų antra reikėtų papasakoti šios knygos priešistorę – ji nemažiau įdomi, nei pats pasakojimas. Autorė „Autsaiderius“ rašyti pradėjo būdama vos penkiolikos metų, besimokydama Vilo Rodžerso gimnazijoje Talsos mieste, Oklahomos valstijoje. „Vieną dieną mano draugas ėjo namo iš mokyklos ir kažkokie „padorūs“ vaikinai iššoko iš automobilio ir sumušė jį vien dėl to, kad jis buvo griseris[1]. Aš tai išgirdusi tiesiog pasiutau ir grįžusi namo ėmiau rašyti pasakojimą apie vaikiną, kurį užpuolė grįžtantį iš mokyklos. Taip pradėjau „Autsaiderius“. Dabar, kai visa tai prisimenu, atrodo, lyg būčiau viską rašiusi iš pasąmonės“, – pasakoja pati S. E. Hinton.

Pasirodęs romanas iš karto tapo sensacija. Jis buvo išleistas 1967-aisiais, kai autorė jau mokėsi pirmame universiteto kurse. Nuo tada romano jau parduota 14 milijonų egzempliorių, kasmet jo vis dar parduodama po 500 tūkstančių egzempliorių, jis pelnė populiariausio visų laikų romano paaugliams titulą. Romanas nuolat papuola į uždraustų knygų sąrašus tai vienoje, tai kitoje JAV mokykloje.

Tad apie ką jis? Tai pasakojimas apie dvi jaunimo grupes – socius ir griserius. Griserių subkultūra pristatyta išnašose, o sociai – tai turtingas jaunimas, prabangiai besielgiantis, turintis pinigų ir gerus automobilius. Jiems viskas leidžiama. Pagrindinis romano veikėjas Ponis, kuriam keturiolika, taip pat griseris. Jis našlaitis, jo tėvai žuvo, ir nuo tol jis pasitiki tik savo broliais ir gauja – kitais griseriais, gyvenančiais prastos reputacijos miesto rajone. Griseriai su sociais nuolat kariauja, tad nelaimės ilgai laukti nereikėjo... Po šio lūžio taško įvykiai „Autsaideriuose“ veja vienas kitą, nelaimių taip pat netrūks, ir Poniui teks įsitikinti, kad griseriai ir sociai ne tokie jau ir skirtingi, kaip jis manė.

S. E. Hinton „Autsaideriai“ tikrai smarkiai pakeitė Amerikos paauglių literatūrą. Šis romanas – tiesmukas ir talentingas atsakymas į to meto JAV literatūroje vyravusius rožinius pasakojimus apie išleistuvių vakarėlius, saldžius pasimatymus ir dorą utopinį mokyklų gyvenimą, kuris nuo realybės skyrėsi kaip žemė nuo dangaus.

„O kurgi tikrovė?, – klausė pati autorė, rašydama esė apie „Autsaiderius“. – Kur socialinių santykių džiunglės, intrigos, kurių pilna didelėse mokyklose, kur žiauri ir negailestinga sistema?“. S. E. Hinton pasakojimas tikrai realistinis, emocionalus, vaizdingas ir puikiai perteikia tuos iššūkius ir problemas, kuriuos paauglys turėjo patirti XX amžiaus Amerikoje. „Autsaiderius“ galima pavadinti vienu pirmųjų „Young Adult“ žanro pavyzdžių Amerikoje. (Šis žanras dabar beprotiškai populiarus, o rašantys autoriai uždirba milijonus. Deja, jis vis labiau tolsta nuo realybės – panašioje literatūroje tvirtai ir turbūt ilgam įsigalėjo vampyrai, vilkolakiai, anemiškos mergelės, mutantai ir antiutopinės paauglių visuomenės. Įdomu, ką apie tokią eskapistinę madą pasakytų pati S. E. Hinton?)

„Autsaideriuose“ aptariamos visuomenės sluoksnių konflikto, draugystės, broliškos meilės, išdavystės, brendimo temos. Pasakojama pirmu asmeniu, subjektyviai ir emocionaliai. Proza paprasta, parašyta aiškiai ir skaidriai. Tiesa, skaitant jauti, kad rašė labai jaunas žmogus – kai kur naivu, kai kur veikėjų poelgių motyvacija ir psichologizmas aukojamas siužetui. Daug nenumatytų ir netikėtų siužeto vingių dažnai naudojami tam, kad išspręstų vieną ar kitą keblią situaciją. Siužeto nenorėčiau atskleisti, nes jis – romano varomoji jėga. Kam atimti iš dar neskaičiusiojo malonumą?

Pagrindinis romano veikėjas Ponis nėra tradicinis griseris – jis tiesiog ryja knygas, cituoja poeziją, labai mėgsta kiną. Kokiame kitame romane jis taptų tipišku vienišu nepritapėliu, bet Ponį nuo tokio likimo gelbsti brolių globa ir meilė, ir, žinoma, gauja. Rašydama apie Ponį, Hinton įpina ir meilės liniją, amžiną kaip pats pasaulis – Ponis, griseris ir Čerė, socė, patinka vienas kitam ir visi socialiniai skirtumai prieš šią abipusę trauką yra bejėgiai.

Nepaisant temos niūrumo ir tragiškų įvykių gausos „Autsaideriai“ – idealistinis kūrinys. Nuolat knygoje iš Ponio lūpų skambantis palinkėjimas „Likit auksu“ (Staygold – trumputė citata iš Roberto Frosto eilėraščio) – tarsi užuomina į tai, kad reikia išlikti jaunu ir nekaltu, kad svarbu neužgniaužti savyje emocijų, pasikliauti draugais ir savo širdimi.

Būsimų skaitytojų neturėtų atbaidyti tai, kad knyga parašyta tolimais 1967-aisiais. Nepaisant technologijų įsigalėjimo ir progreso, žmonija juk nepasikeitė – paaugliai taip pat aistringai myli, nekenčia, kariauja tarpusavyje ir mokosi gyventi, kaip ir anksčiau. S. E. Hinton pavyko parašyti nesenstančią knygą, kurią kartų kartos skaitys lygiai taip pat, kaip „Strazdą giesmininką“ ar J. D. Salingerio romaną.

Ir dar: tai knyga, kurią galima drąsiai rekomenduoti kreivai į skaitymą žiūrintiems berniukams ar vaikinams. Tikrai manau, kad jie praris „Autsaiderius“ vienu ypu. Šiais laikais, kai lentynos knygynuose užverstos romantiškais kliedesiais mergaitėms (kas savo ruožtu daro nepataisomą žalą jų skoniui), rasti knygą vaikinams tikrai sunku.

„Autsaideriai“ tikrai gerai išversti, tiesa, jaunuolių šnekamoji kalba kiek knyginė, bet tai neišvengiamas dalykas, verčiant panašaus pobūdžio literatūrą. Knygoje taip pat esama interviu su autore, pačios autorės parašyto įvado, pateikiama jos biografija. Belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau bus išversti ir kiti S. E. Hinton romanai: pavyzdžiui, „Rumble Fish“ (Kovinė žuvelė), savotiškai pratęsiantis „Autsaiderių“ temas ir pasakojantis apie jaunimo gaujas, narkotikų vartojimą, yrančias šeimas ir vyrišką draugystę.

Beje, pagal „Autsaiderius“ 1983  m. buvo pastatytas taip pat sėkmingas filmas. Jį režisavo Francis Fordas Coppola, o filmavosi tuo metu dar tik kylančiomis žvaigždėmis buvę Mattas Dillonas, Tomas Cruise‘as, Patrikas Swayze‘as ir Robas Lowe‘as.

__________________________________________________________________
[1]Griseriai, pasak šios knygos vertėjo, - žemesniųjų visuomenės sluoksnių jaunimo subkultūra, atsiradusi šeštajame dešimtmetyje JAV ir Kanadoje. Pavadinimas kilęs iš žodžio grease (angl. „riebalai“), tai užuomina į riebalų pagrindu pagamintas plaukų priežiūros priemones (pvz., briliantiną), kuriomis šie jaunuoliai gausiai tepdavosi plaukus.  Griseriai mėgo perdarytas ir išpuoštas mašinas, būrėsi į gaujas ir iš esmės laikė save maištininkais prieš tradicines visuomenės normas.

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.