Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Beate Teresa Hanika. „Raudonkepuraitė turi verkti“




Raudonkepuraitė turi verkti: romanas / Beate Teresa Hanika; iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 187 p. – (Beveik suaugę). – ISBN 978-609-01-1081-2


Marius Burokas. Teisybės sergėtoja

Kaip papasakoti skaudžią istoriją? Kaip, nemoralizuojant ir nenuslystant į mėgavimąsi skausmu, rašyti apie skaudžius, blogus dalykus? Kaip parašyti knygą-perspėjimą, kad ji būtų įdomi ir paaugliams? Juk paaugliai vengia pamokomo tono kaip maro, jiems tiesmukai nepaaiškinsi, jie neklauso ir neskaito žmonių, rašančių ir žiūrinčių į juos „iš aukšto“. Galų gale viską tiesiai rašant bus tik tiesmuka žurnalistika, o pernelyg uždangstant – bus nepaveiku.

Štai ant tokių ašmenų teko balansuoti vokiečių fotografei ir rašytojai Beatei Teresai Hanikai. „Raudonkepuraitė turi verkti“ – pirmoji rašytojos knyga. Ji tučtuojau sulaukė pripažinimo, buvo pastebėta, išversta į daug kalbų.

Priežastis paprasta – Hanika ėmėsi labai skaudžios temos, sugebėjo ją puikiai išdėstyti, apvilkti tinkamu pasakojimo rūbu ir nepaslysti niekur. Knygelė nedidelė, labai koncentruota ir ją skaitant kartais užima kvapą.

Apie ką ji? Apie trylikametę Malviną. Ji su geriausia drauge Lize užima apleistą vilą, kurioje seniau gyveno jos seneliai, iškelia piratų vėliavą ir ima kariauti su vietiniais berniukais. Tai Malvinos praėjusios vasaros istorija, bet ji persipina su kita, kurios Malvina gėdijasi ir apie kurią nesugeba niekam papasakoti – nei tėvams, nei Lizei, nei vyresniam broliui Pauliui. Tačiau senelis žino jos paslaptį, ta paslaptis – tik tarp senelio ir Malvinos. Apie ją niekam nevalia sakyti. Senelis, išmaniai naudodamas psichologinį smurtą, ima Malviną išnaudoti. „Tik turime saugotis, kad niekas nesužinotų, antraip jie tave iš čia išveš, ar supranti, Malvinėle, jie mudu išskirtų, pasakytų, kad blogai elgiesi... Jie tave pasmerktų“ (p. 105).

Tuo pat metu Malvina sutinka berniuką, jos pramintą Debesėliu, kurio iš pradžių nemėgsta, bet vėliau supranta, kad gali juo pasitikėti ir net įsimylėti. Tačiau iš pradžių Malvinai reikia išsivaduoti iš senelio gniaužtų – šeima jai nepadeda, o Lizei ir Debesėliui pasakyti negali. Malvinai reikia išmokti atsiverti, reikia išmokti šaukti. Reikia tapti drąsiai...

Malvinos šeima iš pažiūros – visiškai normali: tėtis mokytojas, mama kamuojasi migrena, vyresnioji sesuo vaikosi berniukus, o vyriausias brolis jau studijuoja. Tačiau po truputį mums atskleidžiamas sudėtingesnis paveikslas. Skaitydamas supranti, kad ši šeima pažeista, sužalota, nykstanti iš vidaus. Ir kaltas dėl to – senelis. Jie priklausomi nuo senelio „ligos“, nuo jo skleidžiamo blogio ir nenorėdami jo atskleisti, dangstydami jį, patys morališkai degraduoja.

Malvina bando kreiptis į juos pagalbos, bet atsitrenkia į nesupratimo, baimės, išsisukinėjimo ir melo sieną. Nieko nuostabaus, kad ji praranda pasitikėjimą tėvu, smerkia už ligos bailiai besislapstančią motiną, nusivilia anksčiau ją globojusiu, taip mylimu, o dabar svetimu tampančiu vyresniuoju broliu... „Niekas nieko nepastebės, nes aš funkcionuosiu, kaip funkcionuoju ir dabar, nes jie nenori nieko pastebėti, ir nėra jokio sprendimo. Jokio. Jokios išeities“ (p. 126).

Kas Malvinai lieka? Draugė Lizė – ištikima, tikra draugė. Ji nesuvokia Malvinos viduje vykstančių pokyčių, tik jaučia, kad kažkas negerai. O pati Malvina pasakyti negali. Tas pats ir su Malvinai patinkančiu berniuku, Debesėliu.

Atrodytų, knyga itin niūri, bet situaciją kiek praskaidrina dar vienas personažas – senelio kaimynė, lenkė emigrantė Biček. Ji nujaučia, kad kažkas ne taip ir savotiškai bando Malviną apsaugoti, ginti nuo senelio. Komišką efektą kelia tai, kad Biček – prietaringa, visur mato piktųjų dvasių darbus, barsto senelio duris druska... „Tavo senelį apsėdusi piktoji dvasia, tyliai sako ponia Biček“ (p. 94).

Tačiau ji – dora, paprasta moteris, didžiulę simpatiją keliantis ir labai gyvas autorės sukurtas personažas. „Tu privalai prabilti, Malvina, taria ji primygtinai, tada pasitraukia nuo durų, ir leidžia man išeiti“ (p. 144).

Beate Hanika puikiai pasinaudoja pasakos apie Raudonkepuraitę fabula – Malvina priversta kas dieną nešioti tariamai sergančiam seneliui maistą ir jo namuose kęsti priekabes. Pasakodama Malvinos istoriją, autorė leidžiasi ir į praeitį, pasakoja apie nuo vėžio mirusią Malvinos senelę (regis, ji vienintelė iki tol saugojo mergaitę nuo priekabių), atskleidžia priežastį, kodėl Malvina vengia prisiminti savo vaikystę.

Knyga parašyta taip puikiai, kad skaitytojui norisi žengti į puslapį, papurtyti Malviną, pasakyti, kad atsibustų, darytų ką nors...

Laimė, autorės sukurta Malvina stipri – ją sunku palaužti, ji maištinga, turi savo balsą ir nuomonę. Bet taip sunku išsipainioti iš lipnaus senelio suregzto voratinklio. Autorė teigia, kad tokiu atveju šeima ne visada (o gal ir dažniausiai) padėti yra bejėgė – reikalingi supratingi draugai, pastabūs, pilietiški kaimynai, tiesiog geri žmonės. Tik Lizei, Debesėliui ir poniai Biček padedant Malvina atgauna balsą, išdrįsta prabilti apie savo nelaimę, išgelbsti save. Žinoma, psichologinė žala padaryta – nežinia, ar Malvina kada nors pasitikės šeima, ar iš viso grįš į ją, nežinia, kaip ši nelaimė atsilieps jai ateityje. Bet, ir tai svarbiausia, kol kas ji išgelbėta...

„Aš nušokau, o apačioje buvo Lizė, Debesėlis, ponia Biček, Lizės mama ir net Anė. Kiti paspruko. Pavyzdžiui, Paulius ir mano tėvai, jie gėdijosi to, kas įvyko. Aš žinau, kad man nereikia gėdytis. Lizė ir Debesėlis man rodė, kaip tai padaryti. Kiekvieną dieną iš naujo. Jie nepaliko manęs vienos nė sekundės. Kai kurios istorijos neturi laimingos pabaigos. Labai laimingos, kaip filmuose. Bet yra mažų dalykų, daug mažų dalykų, kurie gerai baigiasi“ (p. 187).

O kiek dar mergaičių ir berniukų yra atsidūrę panašioje padėtyje? Kiek jų palikti piktų ir iškrypusių suaugusiųjų valiai, nes aplinkiniams ir artimiesiems geriau blogio nepastebėti, geriau bailiai nutylėti, negu kelti skandalą. Perskaitę šią knygą suvoksite, kodėl tai labai blogai. Galbūt knyga pateks į rankas ir kuriam nors iš tokių vaikų, galbūt ji suteiks jam drąsos. Šiuo atveju „Raudonkepuraitė“ peržengia literatūros ribas, tai kartu ir knyga – psichologinė pagalba. Na, bent jau norisi tuo tikėti.

Ši knyga taip pat pravarti visiems, kas turi vaikų ar dirba su jais – kad atpažintų pirmus nerimą keliančius požymius, kad galėtų laiku užkirsti kelią. Suprantu, yra daug specialios tam skirtos medžiagos, bet nėra paveikesnio dalyko, kaip gerai parašyta knyga, literatūra.

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.