Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

James Dashner. „Bėgantis labirintu“





Bėgantis labirintu: romanas / James Dashner; iš anglų kalbos vertė Rasa Tapinienė. – Kaunas: Obuolys, 2013. - 439 p. - ISBN 978-609-403-512-8

Ką daugiausia skaito dabartiniai paaugliai? Tikrai ne „Tris muškietininkus“ ar Žiulio Verno romanus, kaip mano vaikystėje. Ne, neketinu dėl to verkti  ar dejuoti. Šiais laikais reikia džiaugtis, jei iš viso skaito. Knygynų lentynos sausakimšos taip vadinamos „Young Adult“ (YA) literatūros, skirtos 11-18 metų skaitytojams. Jos „kepėjų“ daug, o mados keičiasi kas metai. Štai dar visai neseniai buvo ryjami romanai apie vilkolakius, vėliau – apie vampyrus, netrukus atėjo knygų apie niūrią mūsų laukiančią ateitį ir drąsius joje gyvenančius paauglius mada. Dabar, jei neklystu, gausėja „švelnios“ mokslinės fantastikos knygų, knygų apie paauglius su paranormaliais sugebėjimais, mistinių-nuotykinių romanų. Nuolat populiarūs išlieka nelaimingos meilės romanai (ypač šiuolaikinė jos modifikacija – vienas iš mylimųjų serga nepagydoma liga, kitas dėl to gedi). Tą madą sunku sekti, dauguma į lietuvių kalbą išverčiamų knygų iš tiesų menkavertės – ir net ne savo kalba ar autoriaus fantazijos skurdumu, o nesugebėjimu išrasti nors kiek originalesnį siužetą, ar užmegzti įtraukiančią intrigą.

Aišku, pasitaiko ir išimčių. Nežinia, ar čia apžvelgsima knyga jau tokia didžiulė išimtis, bet šiokį tokį talento blyksnį joje aš matau. Taigi, pradėkime.

Jamesas Dashneris gimė ir augo Džordžijos valstijoje (o ne Gruzijoje, kaip skelbia nemokšiškai išversta anotacija ant viršelio), vėliau baigė mokslus Jutoje, JAV. „Bėgantis labirintu“ – jau ne tik Amerikoje žinomo jaunimo rašytojo kūrinys. J. Dashneris išgarsėjo Džimio Fišerio serija, vėliau pasirodė ne mažiau populiari „Tryliktosios realybės“ knygų serija vaikams.

Taigi, J. Dashnerio „specialybė“ – taip vadinami „kvestai“ (nuo angl. k. žodžio „quest“ – paieška, ieškojimas). Taip vadinami ir nuotykinio žanro literatūriniai kūriniai, kuriuose veikėjai ieško tam tikrų dalykų, bando suprasti, kur atsidūrę. Esama ir tokio žanro kompiuterinių žaidimų arba filmų (turbūt žymiausia serija – Indianos Džounso nuotykiai).

Šis jo romanas „Bėgantis labirintu“ – tik pirmoji suplanuotos trilogijos dalis. Paprastai pirmojoje dalyje nupiešiamas pasaulis, kuriame veikėjams teks ilgai gyventi, užmenamos visos pagrindinės mįslės, užduodami visi klausimai, supažindinama su esminiais, svarbiausiais herojais. O pabaigoje siužetas staiga nutraukiamas ties kokia nors itin svarbia mįsle, kad skaitytojas su nekantrumu lauktų naujos knygos. Angliškai tai vadinama „cliffhanger“ – įspūdinga, nieko iki galo nepaaiškinanti (o dažnai dar labiau supainiojanti) pabaiga.

Taigi, trumpai tariant, „Bėgančio labirintu“ turinys toks: Tomas pabunda kylančiame lifte ir neprisimena nieko, tik savo vardą. Atmintis tuščia. Toks jis ne vienas. Kai durys atsiveria, Tomą apsupa įvairaus amžiaus vaikai ir pasveikina atvykusį į Traką – aukštų labirinto sienų apsuptą žalumos salelę. Kaip ir Tomas, trakiečiai nežino, kodėl ir kaip ten pakliuvo. Žino tik tai, kad kiekvieną rytą atsiveria akmeninės durys į neaprėpiamą labirintą, o naktį aklinai užsidaro, sergėdamos nuo ten gyvenančių monstrų. Kas trisdešimt dienų liftas pristato naują vaikiną. Tomas buvo lauktas labirinto naujokas, bet kai kitą dieną liftas pakelia pirmą merginą, įprasta tvarka griūva. Dar daugiau sumaišties sukelia atvykėlės prieš komą perduota žinia. Gali būti, kad Tomas yra svarbesnis, nei įsivaizdavo. Kaip atrakinti atmintį ir nulaužti labirinto kodą?! Daugiau siužeto pasakoti neverta, nes skaitysiantiems atimsiu malonumą.

Susižavėję skaitytojai ir kai kurie kritikai paskubėjo praminti J. Dashnerio romaną „Musių valdovo“ ir „Bado žaidynių“ (dar vienos beprotiškai populiarios YA knygų serijos) mišiniu. Na, iš „Musių valdovo“ čia tėra izoliuota paauglių gauja, bet skirtingai nei Goldingo romane, šie elgiasi stebėtinai padoriai ir kilniai. „Blogietis“ – tik vienas, įspūdingų ir kruvinų tarpusavio kovų taip pat beveik nekyla.

Šiaip Dashneris – labai išradingas. Ko vertas vien labirinto ir Trako aprašymas, įspūdingos pabaisos ir netikėti siužeto posūkiai. Dashneris nedelsia, vos supažindinęs su veikėjais ir nupiešęs aplinką, jis leidžiasi į kvapą gniaužiančią nuotykių virtinę. Tiesą sakant, įpusėjęs knygą pajutau, kad atsitraukti nuo jos negaliu, nes būtina sužinoti, kuo viskas baigėsi.

Į „Bėgantį labirintu“ sumesta daug įvairių madingų ir populiarių dalykų – čia ir antiutopija, ir pamišę mokslininkai, ir žmonių grupės išlikimas uždaroje erdvėje, ir pabaisos, ir mistika, ir paranormalūs sugebėjimai, ir pusiau zombiai, ir dar daug kas. Regis, toks margas troškinys turėtų apkarsti, bet dozuojamas ji sumaniai.

Tiesa, J. Dashnerio nepavadinsi tikru žodžio meistru. Jo rašymas primityvokas, kalba gan skurdi, rašydamas jis kliaujasi veiksmu, o ne plačiais aprašais, bet juk to tokio žanro knygoje ir reikia. Kai Dashneris palieka paauglius kalbėtis, aiškintis santykius ar tiesiog gyventi, knyga „pakimba“. Bet autoriui pakanka nuovokos tučtuojau sugalvoti ką nors nauja ir netikėta, tad viskas išsisprendžia gana greitai.

Kitas keistas ir kritikuotinas dalykas – autoriaus išrastas paauglių slengas. Vertėja į lietuvių kalbą labai stengėsi, bet kol pripranti (jei pripranti) ta paauglių kalba atrodo gan keistai – lyg jie būtų iškritę iš kažkokio utopinio XIX amžiaus romano: „maišytgalvis“, „žaliapūgis“, „kaušyla“.  Pasidomėjau, kaip tai atrodo angliškai. Kiek geriau (gal dėl to, kad kalba ne gimtoji), bet taip pat gana negrabiai.

„Obuolio“ leidykla garsėja gausiomis korektūros, vertimo ir kitomis klaidomis, bet šioje knygoje (išskyrus Džordžijos valstijos virtimą Gruzija) jų nedaug. Tad knygą galima būtų rekomenduoti paaugliams, įnikusiems į kompiuterinius žaidimus ar TV serialus. Įdomi ši knyga bus ir daugiau skaitantiems. Jei teks kur nors ilgai ir nuobodžiai važiuoti – pavyzdžiui, traukiniu į Klaipėdą (kaip man) – būtinai pasiimkite „Bėgantį labirintu“. Nė nepastebėsite, kaip atvažiuosite.

Vienkartinė, kokybiška pramoga. Bet yra mažytė tikimybė, kad kas nors, perskaitęs „Bėgantį labirintu“ susidomės ir Goldingo „Musių valdovu“. Juk būna stebuklų...

Marius Burokas

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.