Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Mūzos Olimpijos Svetickaitės kūryba

2017-03-09


 
Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 metų birželio 20 dieną Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 metų lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas.
 
Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką aš noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.
 
Mano kūrybą per visą rašymo laikotarpį yra pastebėję ir įvertinę labai daug skirtingų žmonių, esu laimėjusi daug konkursų. Festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema 2016“ laimėjau „Literatūrinės žiemos angelą“ už jaunatviško entuziazmo žydėjimą eilėraščiuose ir literatūrinius ieškojimus. Šis įvertinimas skiriamas trims geriausiems jauniesiems Panevėžio krašto poetams, prizas teikiamas kas du metus.
 
Šiemet Vilniaus universiteto bibliotekos A. Mickevičiaus muziejaus ir Polonistikos centro organizuotame poezijos konkurse „Tapyboje įamžinta poezija“, skirtame dailininko Mykolo Elvyro Andriollio 180-osioms gimimo metinėms, tapau prizininke, laimėjau trečią vietą ir gavau III laipsnio diplomą. Konkursui pateikiau specialiai pagal M. E. Andriollio paveikslą kurtą eilėraštį. Šis konkursas buvo skirtas suagusiems poetams, tad džiugu, kad mano kūrybą pastebėjo ir apdovanojo tarp talentingų profesionalų.

2017-ųjų metų Jaunųjų filologų konkurso Panevėžio etape mano eilėraščiai pripažinti geriausiais mieste, šiuo metu jie varžosi Valstybiniame etape.

Jau tris metus iš eilės dalyvauju Panevėžio jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“, mano kūryba spausdinama projekto almanachuose, laikraštyje „Panevėžio balsas“. Pernai šiame projekte gavau LR Seimo nario Povilo Urbšio įsteigtą Jauniausio projekto kūrėjo prizą, o šiemet gavau net du apdovanojimus: „Sidabrinio Nevėžiuko“ apdovanojimą kaip sėkmingiausiai 2016 metais kūrusi literatė ir LR Seimo nario Bronislovo Matelio prizą už pažangą ir brandą kūryboje Taip pat dalyvavau Panevėžio radijo stoties „Pulsas“ kurtoje laidoje „Jaunųjų literatūros kūrėjų tribūna „Nevėžis“, kurioje skaičiau ir pasakojau apie savo poeziją.

Kadangi visas vasaras leidžiu Palangoje, esu laikraščio „Palangos tiltas“ žurnalistė, laikraštyje spausdinama mano poezija. Dažniausiai rašau Palangos kultūrinio, meninio, literatūrinio gyvenimo temomis. Tęsiant Palangos temą, Palangoje labai gerbiamas muzikantas, kompozitorius, gitaros pedagogas Alfonsas Juškys sukūrė keletą dainų pagal mano tekstus, o Palangos literatai priėmė mane į savo būrį. Tai laikau taip pat nemažu kūrybos įvertinimu.

2016-ųjų vasaros pradžioje tapau nuo 1979-ųjų organizuojamo Panevėžio krašto poetų poezijos konkurso „Lino žiedas“ laureate. Tai yra pripažintų, profesionalių poetų konkursas, kuriame laureatais yra tapę tokio talento poetai kaip Justinas Marcinkevičius ar Elena Mezginaitė.

Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje esu vienintelė nuolat, iš savęs, ne dėl laikinų paskatinimų rašanti poetė. Mano kūryba spausdinta mokyklos mokinių kūrybos almanachuose „Rasa dar tupi ant žolės“ (2013m.) (tai eilutė iš mano eilėraščio), „Lyg svajonė sugauta“ (2014m.), „Balto paukščio pramanytas kelias“ (2015m.), „Saulė išskleidė sparnus“ (2016m.). 2016 metais pirmąkart progimnazijos organizuotame „Poezijos pavasarėlyje“ tapau pagrindinės nominacijos laureate, gavau Poezijos paukštę.

2016 metais Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotame rašinių konkurse „Ką aš norėčiau veikti bibliotekoje?..“ mano rašinys buvo geriausias, tapau konkurso laureate. Rašinys yra išspausdintas portale paaugliams.skaitymometai.lt.

Mano poezija taip pat yra išspausdinta portale paaugliams.skaitymometai.lt. Tai laikau nemažu įvertinimu, nes šis portalas tikrai yra puikus gero literatūrinio tinklapio pavyzdys.

2015 metais dalyvavau Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos organizuotame „Poezijos pavasaryje“. Mano poezija buvo spausdinta gimnazijos laikraštyje „Svirtis“. Tai laikau labai vertinga patirtimi.

Taip pat dalyvavau svetainės bernardinai.lt organizuotame Gendručio Morkūno vardo esė konkurse, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros organizuotame „Vieno eilėraščio konkurse“, Epistolinio rašinio konkurse ir Lietuvos Respublikos Prezidentūros Valstybės pažinimo centro organizuotame haiku konkurse „Sukurk haiku Lietuvai“. Manau, kad dalyvavimas konkursuose visada yra visapusiškai neįkainojama patirtis visų pirma dėl to, kad įvairios konkursų temos verčia išeiti iš savo komforto zonos, diskomfortas vėliau dažnai virsta komfortu. Be to, konkursai yra puiki vieta būti pastebėtai, tai viena iš vietų, kur tu gali bent žingsniu labiau įsilieti į Lietuvos literatūros lauką.

Apibendrinant, tikrai nesu iš to nemažo būrio paauglių, kurie rašo dėl to, kad paskatino mokytoja, arba iš tų, kuriems šiek tiek geriau sekasi rašyti ir konkursuose ar projektuose dalyvauja naudodamiesi savo mokykliniu archyvu. Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Poezija nėra dalykas, be kurio aš negalėčiau gyventi. Tai yra mano gyvenimas. Ne dalis ar fragmentas. Tai yra nedalomas gyvenimas. Ir tikrai tenka susidurti su požiūriu, kad net neįsigilinus, vos pamačius mano amžių yra manoma, kad aš esu vaikiukas, rašantis apie šuniukus ir kačiukus, ir tas rašymas yra toks vaikiškas ir toks abejotinas, kad vargu, jog kažkas iš to išsivystys. O jei ir išsivystytų, tai pamatysime po šešių metų. Tačiau aš taip nemanau. Ir tai patvirtina gausus sąrašas mano laimėtų konkursų ir čia nepaminėti, tačiau tikrai Lietuvoje žinomi ir gerbiami žmonės, kurie yra ne kartą pripažinę mano kūrybą ir skatinę siekti visko kuo anksčiau, nelaukiant, kol sueis tam tikras amžius. Žinau, egzistuoja ir tokia nuomonė, kad aš labai jauna ir viskas man dar prieš akis. Tačiau aš taip nemanau. Taip, aš tikrai labai jauna. Tačiau kam laukti tam tikro amžiaus, jei jau dabar galiu tai padaryti? Kai sulauksiu to amžiaus, galėsiu vėl šokti keletą metų pirmyn ir daryti tolimesnius darbus. Juk esmė yra ne autorius. Esmė yra kūryba. Ir tokia yra ne mano vienos nuomonė. Todėl dabar man yra visiškai nesvarbūs tie žvilgsniai, kurie sako, kad man dar daug kas stipriai per anksti, užaugti spėsiu. Spėsiu. Bet aš gyvenu ir dabar. Ir esu tikra, kad visi mano daromi veiksmai teisingi. Tai liudija mano laimėti konkursai ir daugybės labai profesionalių žmonių nuomonė. Aš esu jauna poetė. Ir aš be galo tikiu savo kūryba.

*** 


Nutylėjimai

Naktį spindulingą
Mėnulio nušviestam lope
Cinko plokštelė, figūrėlėm išraižyta
Lyg dailininko potėpis
Grubus ir simetriškas
Švelnioje impresionizmo jūroje.

Potėpių švelnumas
Pilkšvame cinko kietume
Slystanti šilko sekundė,
Pieno varvėjimas naktį
Į metalinį bidoną.

Ir tąnakt aš atėjau
Ei, gyvenime, būtent aš,
Daugybe nutylėjimų nešina,
„Labas!“ sakiau tau,
Ir suklojau visą šūsnį
Tiesiai tau prieš nosį.

Ei, gyvenime,
Tu jų nepasiėmei.
Nutylėjimai liko erdvėj,
Įsiliejo į tuštumą
Ir paliko sklandyti ore.

Senas gyvenime,
Tavo raukšlės buvo per pilnos,
Kad juos pasiimtum.
Taip taip, per pilnos,
Užpildytos nimfom
Ir rėksmingom isterijom.

Ir liko tik cinkas,
Kareiviai, mėnulis,
Pienas ir šilkas,
Ir visi nutylėjimai,
Kuriuos teko kadaise patirt.

Pilkas gyvenime, įsimink,
Nutylėjimai, rėkiantys garsiai
Ne mano, o tavo bėda,
Ir sekundė šita nutylėta
Vien tik tavo kaltė,
Kad teko man ją išgygenti.

Gyvenime, neužmiršk,
Tirštų nutylėjimų kraitis
Vis kaupias ir kaupias,
Prisidengdamas impresionizmo ir geometrijos šešėliais,
O aš gyvenu
Tą patį gyvenimą,
Sėdintį tyliai tavyje.

Mažą, paprastą,
Pilką gyvenimą,
Vien tiktai tavo gniaužtuose įspraustą
Aštrų kukulį,
Nusmaigstytą nutylėjimais. 
 

Laisvės paukštis

Laisvės paukštis, nuo Vilniaus pakilęs,
Platūs ir balti jo sparnai.
Iš Tėvynės rūkas pradingęs,
Laisvės paukštis, nuo Vilniaus pakilęs.
Baimė iš širdžių jau išdilus,
Meilė kyla aukščiau, nei aukštai.
Laisvės paukštis, nuo Vilniaus pakilęs,
Platūs ir balti jo sparnai.

 


Šiek tiek apie indų ploviklius

Sugersiu sekundę lyg kempinė,
Apsunksiu, kai maži koriukai prisipildys vandens
Ir išspausiu viską, ką ji turėjo,
Akimirka putos kaip tankų valymo skystis
Ir kvies į karą su valanda.
Ir man pasidarys taip nuobodžiai lengva,
Kad net akimirkos karas su valanda nemasins.
Juk ir taip aišku, kad laimės sekundė,
Tokia skysta ir pigi, kaip tankų valymo priemonė,
O valanda tokia brangi ir elegantiška…
Tačiau neputoja.
Ir sekundės užtenka daugiau sapnų iš galvos išplauti.
O valanda tokia neproduktyvi…
Be to, juk ir kaina smarkiai skiriasi.
Tai negi pirksi tą, kuris brangesnis, tačiau žymiai neproduktyvesnis?


Prietaringieji

Pereik tiltą lėtai,
Nusispjauk tris kartus per petį,
Nusibrauk tris kartus nuo rankos ligą,
Prietaringom maldininkiškom akim žvelk į balą:
Iš kurios pusės geriau ją peržengti?
Neduok siaube, katė juoda kelią perbėgs:
Jau verčiau pavėluosi į darbą,
Nei žengsi per jos pėdsakus.
O po to, žiūrėk, svylant dangoraižiui
Nelemtingą vienuoliktą dieną rugsėjo
Tu iš ryto perbėgai tiltą,
Nenusispjovei triskart per petį,
Nenusibraukei ligos nuo rankos,
Nepažvelgei į balą prietaringom maldininkiškom akim
Ir iš viso ne iš tos pusės tą balą peržengei,
Ir katė juoda kelią perbėgo,
Bet, vaje, tu į darbą jau vėlavai,
Ir visa savo riebia biurokratiška koja
Taip negarbingai tuos pėdsakus sumindei!
Ir, žiūrėk, tau vienuolika niekada nebuvo laimingas skaičius,
O rugsėjis – iš viso mėnuo netikęs,
Nepatiko tau ir dangoraižis,
Bet jei gerai moka, negi nedirbsi?
O lėktuvas – kam iš viso reikėjo jį sugalvoti?
Ir suspitus nesėkmėms šioms į krūvą
Tu galvoji – kaip blogai, kaip blogai!
Ir iš devinto aukšto nebėgi – šoki žemyn tiesiai mirčiai į nasrus.
O kokie mes religingi! Kokie prietaringi!
Bet paskutinę minutę ima ir viskas pradingsta.
Bet visgi kaip beprotiškai lengva
Visą gyvenimą į prietarus nurašyti,
Ir tik galui atėjus, kai niekas nemato
Išsižadėti visos savo gyvenimo filosofijos.


***
Labas, baltas lape,
Švarus ir tvarkingas tavo profilis
Kaip  nuotakos suknelė
Arba vaiko pirmos komunijos apsiaustas.
Tu kol kas nieko neturi,
Tu bevertis ir tuščias, toks kaip milijonai,
Toks kaip bakterija,
Kur net branduolio neturi.
Labas, baltas lape,
Bet aš matau tavo veidą,
Sakyk, ką nori, matau,
Jis prigrūstas nimfų, korifėjų, eneidžių,
Heraklių, herakleitų, heraklionų, hesterų,
Tavo raukšlės pripildytos visko,
Ko tu neturi.
Tu tuščias,
Bet kartu pripildytas visko.
Labas, baltas lape,
Kitas nematys tavyje viso to,
Ką matau aš.
Ir nevaidink, kad visa tai tavo sukurta,
Nevaidink, nes taip nėra.
Labas, baltas lape,
Aš tave nužudysiu,
Tu neteksi savasties
Ir visko, ką turėjai,
Viskuo nuo šiol būsiu tik aš,
Tik aš ir mano žodžiai,
Neturintys nei pradžios, nei pabaigos.
Mano ginklas – vien šratinukas,
Pati aš ir mano mintys.
Ir šratinuko dangtelis spragsi lyg gilzė,
Ar tūtelė, kaip ten ją pavadint,
Kaukė nuslysta ir apnuogina metalą.
Taip taip, tavo laikas jau suskaičiuotas
Ir ginklo ašmuo vis atrėja link tavęs,
Ir viskas. Tavęs nėra.
Galėčiau dar daug pasakyti.
Labai daug.
Bet šio eilėraščio tema jau mirė.

 

 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.