Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Neringa Mikalauskienė. Ir vienąkart paauglys ima bręsti
2016-10-27

 Ir vienąkart, Riči: romanas / Daina Opolskaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 192 p. – ISBN 978-609-01-2502-1

Jau antrus metus leidykla „Alma littera“ organizavo Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Jame rankraščius vertina patyrusių ekspertų komisija, trys nominantai išleidžiami atskiromis knygomis, o galutinį žodį, kuris taps nugalėtoju, taria patys moksleiviai. Ir įdomu, ir ne mažiau džiugu, kad viena autorė ‒ Daina Opolskaitė ‒ dalyvavo ir pirmajame, ir šiųmečiame konkursuose.


Pirmąjame ji tapo nominante ‒ už apysaką „Eksperimentas gyventi“, o šiemet ‒ dar ir nugalėtoja, už kūrinį „Ir vienąkart, Riči“. Tokie įvertinimai rodo, kad į paauglių literatūrą žengia stipri ir motyvuota jiems kurti autorė. Per Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusią apdovanojimų šventę ir, žinoma, pirmąjį knygų pristatymą platesniam skaitytojų ratui ji tą ir pasakė ‒ antrąją rašiusi kur kas labiau apgalvojusi, įsiklausiusi į kritikų ir skaitytojų pastebėjimus dėl „Eksperimento gyventi“ ‒ nusprendusi suskaidyti tekstą į skyrius, duoti jiems pavadinimus. Ir iš tiesų tokia struktūra pasiteisina: viena vertus, buvo išlaikyta siužeto dinamika, kita vertus ‒ atsirado pauzių, kurios reikalingos dėmesio koncentracijai išlaikyti. Ypač ‒ šiuolaikinio paauglio, kuris jau yra pripratęs prie internetinių skaitinių fragmentiškumo.

Apie „Eksperimentą gyventi“ jau esu nemažai ir kalbėjusi, ir rašiusi (http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1031591307), tad buvo įdomu pažvelgti, koks yra  antrasis D. Opolskaitės žingsnis į paauglių literatūrą. Abiejų kūrinių temų laukas panašus ‒ apysakas priskirtume probleminei literatūros krypčiai, kurioje kalbama apie komplikuotus santykius su bendraamžiais ar suaugusiaisiais, vaizduojama kai kurių veikėjų socialinė atskirtis. Pagrindinė „Eksperimento gyventi“ veikėja ir pasakotoja buvo bevardė mergina iš vaikų namų, pradedanti naują gyvenimą globėjos šeimoje. Pagrindinis „Ir vienąkart, Riči“ (man atkakliai norisi šį kūrinį, kaip ir pirmąjį, vadinti apysaka, o ne romanu, nors leidyklos valia jie įvardijami romanais) veikėjas pats prisistato jau pirmuoju sakiniu: „Aš esu Balys Belekas, man penkiolika metų. Norėčiau gimti iš naujo“ (p. 7). Taigi galima spėti, kad kūrinyje bus svarbi savo paties identiteto paieška, paaugliams aktualus savo vietos gyvenime ieškojimas, maištas prieš tėvų autoritetus ir stiprėjanti bendraamžių įtaka. Tiesa, apysakos pradžia gana šabloniška: Balys vardija, kuo jis yra nepatenkintas. „Numeris vienas. Plaukai“ (p. 7). Jis raudonplaukis ‒ „Liepsnojančios ugnies raudonumo. Ne rusvais ar vos vos rausvais, bet tikros ugnies spalvos, tokiais, kuriuos baisu paliesti ranka, nes atrodo, kaitri liepsna skausmingai nudegins delną?“ (p. 8). Ryški išvaizdos ypatybė, dėl kurios vaikai ir paaugliai sulaukia bendraamžių patyčių. Tačiau vėliau D. Opolskaitės kūrinyje ši veikėjo savybė tarsi išblunka, nevaidina ryškesnio vaidmens. Iš esmės pagrindinei minčiai plėtoti vienodai tiktų bele kokie pagrindinio veikėjo išvaizdos bruožai, nebuvo būtina to plaukų raudonumo pabrėžti, jei jis paskui nebeveikia. Tačiau iš pradžių ‒ kontrastui tarp jo ir naujoko Ričardo, arba Ričio, pabrėžti ‒ tinka.

Gana šabloniškai kuriami ir Balio tėvų paveikslai. Tačiau tai galima motyvuoti jų matymu iš pasakotojo paauglio perspektyvos. Balys ne kartą girdėjęs apie jį kalbant „tas vaikas iš labai geros šeimos“ (p. 16) ‒ ir jį tai erzina. Ypač ironizuojamas tėvų racionalumas: „tėtis protingai vedė mano mamą sulaukęs dvidešimt septynerių“, „mama ištarė taip ir išmintingai ištekėjo už jo tik baigusi bakalauro ir magistro studijas“ (p. 16). Tėtis eina vyriausio kriminalisto pareigas rajono policijos komisariate, mama ‒ muzikos pedagogė, abu „labai gerbiami, labai užsiėmę, turi galybę reikalų ir yra tuo patenkinti“ (p. 17). Balys ‒ planuotas vaikas, gimęs dar po kelerių metų nuo jų sutuoktuvių. Šeima gyvena „pavydėtinai ramų ir tvarkingą gyvenimą“ (p. 17), kurį Balys vadina ramia upės tėkme be jokių slenksčių. Taigi jis turėtų jaustis laimingas. Tačiau jam neužtenka būti Beleku, bele kuo, t. y. vidutinybe. Jam reikia iššūkių, bet ne tokių, su kuriais iki šiol susidurdavo mokykloje („Visi tėvai tikisi, kad jų vaikai eina į mokyklą mokytis. Gyvendami savo tvarkingus ir neįdomius gyvenimus jie tariasi pažinę visas spalvas, patyrę visas aistras ir jaučiasi tokie ramūs, kad net nenutuokia, kokie gyvenimo iššūkiai kasdien pasitinka jų vaikus mokykloje. Jiems net nešautų į galvą mintis, kad kartais mums tenka kovoti už savo gyvybę“, p. 43). Balio siekiamybė ‒ tapti pripažintam bendraamžių.     

Taigi tam tikrų pasakotojo charakterio savybių ir elgesio formavimąsi matome per santykį su dviem bendraklasiais: jau minėtuoju naujoku Ričiu ir socialinės rizikos šeimoje augančiu Pauliumi. Galima sakyti, kad tai ‒ du priešingi poliai, tarp kurių gravituoja Balys. Su Pauliumi jis sutaria neblogai, nors draugu ir nevadina. Veikausiai jaučiasi artimas jam dėl tos pačios atskirtumo nuo likusių bendraklasių pajautos. Balį savotiškai žavi Pauliaus turima laisvė ‒ jei jis pats jaučiasi nuolatos tėvų kontroliuojamas, tai Pauliaus tėvui sūnus nerūpi, „leidžia gyventi sūnui kaip nori“ (p. 31). Vis dėlto ta laisvė yra karti: Paulius neturi mamos, jų namuose nuolatinės išgertuvės, trūksta maisto, o dar auga jaunesnioji sesuo... Naujokas Ričis taip pat turi laisvę nuo tėvų kontrolės ‒ tik visiškai kitokią: jis gyvena pas tetą, o tėvai su jaunesniuoju broliu (vėlgi galima pastebėti tam tikrą simetriją: Paulius turi sesutę, Ričis ‒ brolį, nors apie jį tik užsimenama) išvykę į užsienį ir Lietuvoje likusį sūnų aprūpina materialiai, pinigų jam netrūksta niekam. Netgi į mokyklą Ričis atvažiuoja motoroleriu ‒ kas jį taip pat iškelia bendraamžių akyse.     

Kintantys paauglių tarpusavio santykiai atskleidžiami per daugeliui suaugusiųjų iš pažiūros paviršutinišką elementą ‒ mobilųjį telefoną, kaip turimą arba geidžiamą objektą. Paauglių pasaulyje būtent šis objektas, o ne madingais laikomi drabužiai, pastaruoju metu yra įgijęs kone simbolinę galios turėjimo, priklausymo „aukštesnei“ klasei reikšmę. Kuo naujesnis telefono modelis, tuo šiuolaikiškesnis ar, paauglių žargonu, kietesnis, atrodo telefono turėtojas: svarbi ne vien telefono piniginė vertė, bet ir modernumo demonstravimas, juk naujas modelis rodo ir tai, kad sugebi naudotis naujausiomis technologijomis, žengi koja kojon su laiku, o paaugliams tai ypač aktualu. Socialinės rizikos šeimoje augantis Paulius neturi jokio telefono, tad pasakotojui jo „nuoširdžiai gaila“. Naujokas Ričis, atvirkščiai, turi gana gerą mobilųjį, nors ir ne paskutinio modelio, ir nuolatos jį maigo. Šio telefono vagystė ‒ formali ašis, ant kurios veriamas pasakojimas. Sakytum, ne vien visų Balio nelaimių priežastis, bet ir tam tikras santykių pergrupavimas. D. Opolskaitė sugebėjo tai perteikti ne tiesmukai, bet paprastu vaizdingu palyginimu: „Vienas apgedęs obuolys gali būti labai pavojingas. Patekęs krepšin tarp sveikų obuolių jis švelniai šonu glusteli prie jų ir kėpso kaip niekur nieko. Tyliai ir ramiai. Niekas nieko nemato ir nepastebi. O iš tikrųjų jis gamina etileną ‒ pragaištingą hormoną visiems sveikiesiems obuoliams. Etileno neįmanoma išvengti. Tu esi pasmerktas. Net nepajusi, kad esi ne toks, koks buvai. Nebe toks, kaip anksčiau. Iš pirmo žvilgsnio dar atrodo, kad nieko baisaus nenutiko, bet tu jau pradėjęs pūti. Ar Paulius kaltas dėl to, kad tariausi bepradedąs pūti, tarytum viename šone ar ant peties būtų atsiradusi plintanti kaltės dėmė, kasdien vis didesnė ir pastebimesnė, nebuvau tuo tikras“ (p. 74). Taigi supuvusio obuolio metafora nurodo į Paulių. Keista tik tai, kad Balys tariasi „puvimu užsikrėtęs“ būtent nuo jo, nors pinigus iš savo tėvų pavagia dar nežinodamas, jog Paulius ir yra tikrasis telefono vagis. Toks retrospektyvus vertinimas gresia stereotipo „Ar nesakiau, kad draugystė su vaiku iš socialinės rizikos šeimos prie gero neprives ‒ visi jie vagys“ patvirtinimu. Juo labiau, kad tą vaizdžiai parodo ir jaunesniosios Pauliaus sesutės elgesys: toji didžiulių mėlynų akių mergaitė, iš pradžių žadinanti vien gailestį ir simpatijas, prisiartina vien tam, kad iš Balio kišenės nugvelbtų prakąstą batonėlį. Ji lyginama su žvėriuku, suvokiame, kad pasirūpinti savimi, netgi jei tai ‒ visuomenei nepriimtini būdai ‒ ją skatina instinktas išgyventi.

Panašių minčių apie tai, kad socialinės rizikos šeimose augusių ar bešeimių vaikų elgesys patvirtina išankstines visuomenės nuostatas, kyla ir skaitant Balio tėvo pasakojimą apie jo paauglystės įsimylėjimą ‒ iš valstybinės globos įstaigos atkeliavusią Moliną, kurios globėjai ji „tebuvo dingstis keisti gyvenamąją vietą ir gauti reguliarias pragyvenimo pajamas“ (p. 169). Molinai iš įsimylėjusio ją bendraklasio reikėdavo tik materialių dovanų ir pinigų, o jų kartą negavusi apsimetė prievartos auka: „Jau kitą dieną visa gimnazija drebėjo, supurtyta baisios naujienos. Molė raudonomis nuo ašarų akimis sėdėjo pavaduotojų kabinete ir paistė kažkokias nesąmones, rezgė didžiulę painią dramą apie priekabiavimą, smurtą, brutalų išniekinimą ir prievartą, o tėčiui atėjus nepralemeno nė žodžio, tik demonstratyviai nusisuko ir įsikniaubė į sieną“ (p. 173). Taigi dar vienas stereotipas ‒ neprasidėk su mergina iš rizikingos socialinės aplinkos, jos sugeba tik manipuliuoti jausmais. Lyg ir supranti, kad D. Opolskaitės kritika nukreipta į žalojančią socialinę terpę, suvoki, kad statistiškai tiesa yra būtent tokia, šių vaikų ir paauglių nenaudai, ir vis dėlto iš anksto nuteikti skaitytoją, kad prognozės pasitvirtins, manau, lygiai taip pat blogai, kaip uždėti rožinius akinius tikinant, kad nusileis deus ex machina kaip kad „Eksperimento gyventi“ pabaigoje, ir puolusi siela bus išgelbėta. Molinos, arba Molės, istorija apysakoje „Ir vienąkart, Riči“ apskritai atrodo tarsi atpasakota sekant kriminaline publicistika, kurią mūsų dienraščiai publikuoja siekdami pigaus įsijautrinusių skaitytojų dėmesio, šiurpinant ir sužadinant jų pasipiktinimą. Ji atrodo perteklinė, nors jos atsiradimas kūrinyje galėtų būti motyvuojamas tėčio atsakymu į Balio klausimą: „Ar turėjai mokykloje merginą?“, ir virsta moralu, primenančiu, kad netinkamoje socialinėje aplinkoje augantys žmonės kaip tie obuoliai ‒ sugedę iš esmės, tad geriau laikytis nuo jų atokiau. Kur kas paveikesnė ir suteikianti daugiau spalvų nuolatos užsiėmusio tėčio tipažui yra apysakos pradžioje papasakota tame pat rajone gyvenusio Jurgio šeimos istorija: tėvams išvykus į miestą, jis nenusaugojo mažųjų brolio ir sesers, šie paskendo upėje, o jausdamas kaltę nusižudė pats. Balio tėtis pavadina jį „tikru žmogumi“, teigia, kad ne kiekvienas jaustų tokią atsakomybę. Balio tėtį, pradedantį kriminalistą, ši byla paveikia taip, jog jis ilgam panyra į sąstingį. Reikšmingas šis įvykis ir pasakotojui, nors tuomet jis tebuvo gal septynerių ar aštuonerių, ‒ jis iki šiol ieško atsakymų į klausimus, kodėl kai kurie žmonės, netgi nematyti, palieka tokį gilų pėdsaką mintyse, kad paskui gali lydėti visą gyvenimą, tarsi gyventų kartu. Veikiausiai šioje vietoje stabtelės susimąstyti ir skaitytojas.                  

Šiaip ar taip, bičiuliavimasis su tikruoju telefono vagystės kaltininku Pauliumi nutrūksta dar gerokai iki tėčiui papasakojant Molės istoriją, o Ričis iš galimo priešo tampa draugu, į kurį norima lygiuotis. Jis ‒ išvaizdus, ambicingas, protingas, su juo įdomu kalbėtis. Ir ne vien paviršutinėm temom: knygoje yra keletas dialogų, rodančių veikėjų pastangas gilintis į save ir savo vietą gyvenime. Būtent Ričiui priklauso sentenciją primenanti ištarmė ‒ Baliui svarstant, kad kol esi paauglys ir priklausai nuo tėvų, negali gyventi vienas savo gyvenimo, Ričis atitaria „O kada galėsime, jau nebenorėsime. Neturėsime laiko“ (p. 97). Balys atranda, kad jo gyvenimas anaiptol nėra toks paprastas koks, Balio akimis, turėtų būti atitinkančiojo idealo standartą. Išvaizdusis, merginų žvilgsnių lydimas Ričis jaučiasi vienišas ir tai įvardija. „Aš tyliu, sukrėstas jo žodžių paprastumo ir tiesos. Ričis gyvena vienas. Paulius neturi šeimos, neteko netgi sesers. Jis irgi vienas. Aš turiu namus ir tėvus, bet irgi gyvenu lyg būčiau vienas, be jų. Kodėl taip yra? Kodėl mes tokie pasmerkti?“ (p. 147). Atsakymo nėra. Tačiau išvada svari: „ ‒ Taip, pasmerkti, ‒ pritaria Ričis. ‒ Ir kaip tik dėl to negalime savęs išduoti. Niekada“ (p. 147). Tik pats Ričis gyvena ne tam, kad filosofuotų. Tokie epizodai jo gyvenime ‒ veikiau išimtis. Ričio aistra ‒ futbolas. Jis svajoja patekti į šalies futbolo rinktinę, jam svarbi kiekviena pergalė. Ir ‒ jis nemoka pralaimėti. Netgi vienerios pralaimėtos rungtynės jam atrodo katastrofa. Tačiau šis pralaimėjimas reiškia ir pralaimėtą gyvenimą tiesiogine prasme. Balys jo nesugeba sustabdyti. Toks siužeto posūkis ir atomazga ‒ gana nuspėjami. Idealus draugas, autoritetas, kuriuo Balys besąlygiškai žavisi, negali būti tvarus. Jis efemeriškas lyg tas į mokyklos programas įtrauktas eilėraštis Ir vienąkart, pavasari..., tapęs perfrazuotu knygos pavadinimu ir kartu ‒ Ričio gyvenimo leitmotyvu. D. Opolskaitę tik pagirti reikėtų už gebėjimą kalbėti keliais registrais iš karto: kapota, paaugliška pasakotojo vaikino kalba, laiku ir vietoje įterpiant lyrinių tonacijų, kai tie paaugliai nejučiomis priartėja prie egzistencinių patirčių. Nes tokios patirtys neišvengiamos.

D. Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“ buvo vertas paauglių apdovanojimo. Viliuosi, kad ją atras ir tie, kurie šiaip skaityti ne itin mėgsta arba renkasi pramoginius kūrinius. Kalbos, pasakojimo stiliaus lengvumu ši knyga panaši į pramoginę, bet ‒ tik tuo. Autorė jaučia savo auditoriją: plėtodama gana paprastą siužetinę liniją ji veda savo skaitytoją asmenybės brendimo link.

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.