Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Gintarė Valionytė. Pasaulio dangoraižių šviesoje
2017-08-08



Aš esu Gintarė Valionytė, mokausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Mokykloje mums yra leidžiama viskas ‒ nusidažyti plaukus mėlynai, per pertraukas garsiai dainuoti koridoriuose, pasistatyti auklėtojos klasėje mikrobangų krosnelę ar net rašyti operas.


Dauguma mūsų tomis laisvėmis ir naudojasi, tad vieną dieną ir pamaniau: o kodėl aš turiu save varžyti? Gal geriau parašysiu operą! Niekieno šis mano sprendimas nenustebino, kol pastebėjo, kad mano operoje nėra nė vienos natos. Gal taip ir geriau ‒ tegu natas rašo jau mirę kompozitoriai, jos vis tiek niekam nebeįdomios.
 


Publicistinio ciklo, Jaunųjų filologų konkurse  (Palanga, 2017) apdovanoto pirmąja vieta, fragmentas.

Buvau įsitikinusi, kad tądien keliausime į vaikų namus ir bendrausime su darželinukais / pradinukais. Nemaniau, kad tai gali būti labai sudėtinga, su jais tiesiog reikia pažaisti, pakalbinti, suteikti šiek tiek žmogiško dėmesio, kurio jiems galbūt trūksta. Tam emociškai aš buvau pasirengusi. Bet įvyko kitaip – pasirodo, mes ėjome pas neįgalius vaikus. Teko psichologiškai ruoštis iš naujo. Žinojau, kad jie kitokie, kad jie kitaip bendrauja, kad turi tam tikrų sutrikimų ir niekas dėl to nekaltas. Taip yra. Aš visa tai žinojau. Bet nė velnio nesugebėjau tam tinkamai emociškai pasiruošti.

Kai nusigavome iki darželį primenančio pastato miesto gilumoje, ėmė kilti nerimas. Bet su tuo visos puikiai, per daug neišsiduodamos, tvarkėmės. Jaukiame kambaryje su violetiniu kilimu ir spalvotais tapetais nusiavėme batus ir laukėme. Tyla. Niekas neateina. Mes laukiame, kalbame, juokaujame, blaškydamos viena kitą. Ir tada į kambarį vienas po kito ėmė rinktis vaikai. Man buvo baisu. Jie visi, absoliučiai visi, jau iš pirmo žvilgsnio atrodė kitokie, neįprasti, nepriimtini, nematyti, nepažinti, nesuprantami, nejausti, negirdėti ir neaprėpiami. Pavojus, nuo kurio niekaip negaliu apsiginti. Norėjosi trauktis, bėgti ‒ nepajėgiau suprasti, kas vyksta. Ačiū Dievui, kažkas nusprendė, kad mums reikia eiti kaip krepšinio komandos prieš (ar po?..) varžybas, paspausti rankas ir pasisakyti vardus. Nurimau, kartojau, kad jie tokie patys žmonės. Jie visi šypsojosi. Dauguma kreivai, slėpdami akis, nusisukę, spaudė mums rankas. Ne visų vardus supratau ‒ vaikai kalbėjo neaiškiai: vieni greitai, kiti lėtai, vieni tyliai, kiti garsiai ir taip… kitaip nei mes. Taip be galo kitaip. Tada išsiskirstėme ‒ kiekviena mergina pasiėmė po vaiką (arba vaikai ‒ po merginą), ir patraukėm užsiimti atskiromis veiklomis. Paėmiau už rankos mergaitę mėlynu megztiniu, kurios vardo taip ir nesupratau, nes ji negalėjo aiškiai kalbėti ‒ lyg nuolatos burnoje turėtų vandens. Pasiūliau pinti apyrankes, ji, žinoma, sutiko. Bandžiau ją kalbinti, bet pastebėjusi, kad man negali atsakyti, formulavau klausimus taip, kad atsakymas būtų taip arba ne. Mes susikalbėjome. Visi vaikai turėjo veiklos: visos merginos rado kalbą ir būdą bendrauti, visi šurmuliavo kilimu dengtame kambaryje. Jeigu reikėjo pereiti iš taško A prie taško B, visada ėjome susikabinę rankomis. Vaikai dovanojo mums piešinius, mes jiems palikome atsiminimui daug apyrankių ir mandalų. Kalbėjome apie meilę.

Mano mergaitė be galo įdėmiai klausėsi ‒ kiekvieną kartą, kai pradėdavau sakyti daugiau nei tris žodžius, ji nustodavo spalvinti ir pakeldavo akis į mane. Šalia sėdėjęs labai plepus vaikiukas, man užkalbinus mergaitę mėlynu megztiniu, garsiai pasakė, kad ji nemoka kalbėti. Panika. Ne ne, ji moka kalbėti, viskas gerai, visiems visko visaip būna, aš irgi daug ko nemoku. O mano mergaitė jau lenda į savo kiautą, iš kurio nebūčiau sugebėjusi jos iškrapštyti. Man nukrito pieštukas, visi juokiasi, nerangiai rankomis prisidengę burnas ‒ įtampa išsisklaidė. Viena mergina paklausė savo naujos draugės, ar jai patinka šuniukai. ,,Patinka šuniukai, aš turėjau šuniuką, jam skaudėjo pilvuką, mama davė vaistų, bet vis tiek labai skaudėjo…“. Kažkas negerai. Mergaitė blaškosi, ieško auklėtojos, jos judesiai aštrėja, greitėja, akys tuščios. Bendraklasė žiūri į mane. Ji nežino, ką daryti. Auklėtoja klausia, kas buvo, bet mergaitė tik sukiojasi, nerangiai judina rankas, negalėdama nieko pasakyti. Jos pasitraukia nuo spalvinto šuniuko ir prisėda ant kilimo, bet mergaitė nerimsta. Mes nežinome, kas toliau bus. Tada prie manęs prieina mus lydėjusi mokytoja ir paprašo ką nors pagroti pianinu. Nemoku aš groti pianinu. Visiškai nemoku. Mano instrumentas – fleita. Bet reikia nuramti besiblaškančią mergaitę. Po pirmųjų mano kreivų šleivų akordų girdžiu draugės balsą: ,,Eime pašokti!“ Jos dviese jau karaliauja ant violetinio kilimo aikštelės. Prie jų po truputį jungiasi vis daugiau vaikų ir merginų. Ratelis išsiplečia per visą kambarį. Aidi juokas, plojimai, vaikai atkartoja judesius: viena koja, kita koja, į dešinę, į kairę, išsiskiria į dvi kolonas. Eilės primena gimtąjį kraštą skalaujančios Baltijos bangas ir viskas taip tinkama, taip paprasta ir gera, kad niekam nerūpi, ką ir kaip ten groju. Pirštai jau patys prisimena tuos keturis akordus, aš stebiu šį nuostabų šokantį paveikslą. Visos ten buvusios mokytojos verkia, verkia pasikūkčiodamos, ieškodamos rankinėse nosinių, verkia ir mus atlydėjusi socialinė pedagoge Ramunė, ir man sunku suvokti kodėl, kas darosi – kambarys pilnas džiaugsmo ir juoko. Vis dar juokiasi besiblaškiusioji mergaitė.

Dabar jau suprantu, kas įvyko. Suprantu, kas iš tikrųjų yra tie vaikai. Ir mane apima ta panika, kurią bandžiau tramdyti, jiems įžengus į kambarį: aš nieko negaliu pakeisti. O tie vaikai nori kalbėtis, piešti, pinti, dėlioti, šokti, juoktis, girdėti muziką ir laikyti ką nors už rankos. Atsisveikindama ir  juos apkabindama, kai kuriuose jaučiau žmogų – su kūnu, krauju ir šiluma, kurią gali apčiuopti, pajusti. Bet apkabindama kitus jaučiau  be galo daug oro, atrodė, kad jie sudaryti kitaip, jų tankis retesnis ir jie bet kurią sekundę gali pakilti aukštyn ir jų niekas nebegalės pagauti. Atrodė, kad jie neturi svorio centro ir tik aplinkiniai žmonės, kasdien be išlygų jais besirūpinantys, laiko juos pritvirtinę patys prie savęs. Ir po galais, kaip man norisi to svorio pačiai, kad galėčiau tiems vaikams bent kuo nors padėti, kiekvienam padovanoti bent po lašelį savo laimės, kurios jiems kažkas pašykštėjo be jokios priežasties.

Po šito apsilankymo man atrodo, kad visos mano grojimo valandos, mano koncertai didžiausiose salėse ir plojimai, kviečiantys bisui, gėles nešantys mamos draugai yra smiltys prie jūros, palyginus su tuo, ką laimėjau, prisėdusi prie instrumento, kurio visiškai nevaldau, ir pagrojusi keturis akordus penkias minutes.

Pagaliau supratau, kodėl aš mokausi muzikos.
 

Jūsų kūryba.

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.