Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

"Geras knygas galima užuosti"

Domantas Razauskas astsako į Astos Plechavičiūtės klausimus.

Domantas Razauskas. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ar girdėjai, kad 2008-ieji metai paskelbti Skaitymo metais? Kaip žadi paminėti šiuos metus? Daugiau skaitysi? Raginsi kitus tai daryti? Ar nekreipsi į tai dėmesio?


Girdėjau, kad šie metai yra paskelbti Skaitymo metais. Tik man visada buvo įdomu, kas tie žmonės, kurie skelbia metus skaitymo, obuolių valgymo, pyragų metais? Juk gali kada jiems šauti kas į galvą ir jie paskelbs metus neskaitymo metais? Gal tai kokios Barono Miunhauzeno šmėklos, retkarčiais sumanančios pakoreguoti kalendorių?

Šiuos metus  minėsiu lygiai taip pat kaip ir praėjusius. Manyti, kad per Skaitymo metus reikia perskaityti daugiau knygų yra lygiai tas pats, kas manyti, jog per Motinos dieną mamą reikia mylėti stipriau, nei kitomis dienomis. Ar metai skaitymo, ar žūklės, ar žiūrėjimo į žvaigždes, aš skaitysiu, žvejosiu ir žiūrėsiu į dangų tiek, kiek norėsiu ir tiek, kiek liks laiko nuo mano mieliausio užsiėmimo – muzikos ir tekstų kūrimo. Dabar dažniausiai skaitau troleibusuose ir autobusuose. O kitus galiu paraginti skaityti kuo daugiau, tačiau atidžiai rinktis, kokią knygą imti į rankas. Gerose knygose slypi tai, kas skaitančius žmones padaro stipresniais, nei sunkumų kilnotojai. Dar jų akyse atsiranda tokios ugnys, kurios sudegina daugelį bėdų gyvenime.

Kaip atskirti gerą knygą nuo blogos? Dar mano tėvas kadaise man sakė: „Geras knygas galima užuosti!“


Studijavai lietuvių literatūrą, pats kuri tekstus. Ar filologui nebūna akimirkų, kai pavargsti nuo knygų, kai nesinori skaityti?

Mano atveju būna kur kas liūdniau: aš kartais neturiu laiko paimti knygos į rankas. Todėl pavargti tikrai nepavargstu. Kuo mažiau laiko lieka skaitymui, tuo didesnis malonumas apima galų gale atsivertus mylimą knygą. Dabar pakeliui į darbą autobuse retkarčiais net šūkteliu iš malonumo, pamiršęs apie žmones aplinkui. Taip mane veikia geros knygos. Tiesa, turiu prisipažinti, kad retkarčiais vakarą su knyga iškeičiu į vakarą su draugais. Tačiau kai geriau pagalvoji, su jais vis tiek dažniausiai kalbame apie knygas...


Kas svarbiau: draugystė ar kūrybinis teisingumas? Ar galėtum kuriančiam draugui pasakyti, kad jis rašo blogus kūrinius?

Privalu tai padaryti. Tikras draugas visų pirma yra tas, kuris neveidmainiauja, nepadlaižiauja ir visada sako tiesą į akis. Atsargiai mandagus gali būti su pažįstamais. Kita vertus, kas yra blogas kūrinys? Jei draugo knygos pasaulis visiškai nesutapo su mano pasaulėvaizdžiu, dar nereiškia, kad ji bloga. Tada geriau patylėti. Tačiau įvardinti tikrai prastą literatūrą – būtina. Žinoma, tai padaryti reikia mokėti argumentuotai. Problema tik ta, kad tarp savo draugų neturiu tokių, kurie rašytų blogas knygas...


Ar prisimeni pirmą vaikystės knygą, kurią Tau kas nors perskaitė? Kokią pirmą knygą pats savarankiškai perskaitei?

Mano pati pirmoji savarankiškai perskaityta knyga buvo Selmos Lagerlef „Stebuklingosios Nilso kelionės“. Tai buvo nemenkas iššūkis penkerių metų vaikui, nes ši knyga tikrai ne iš plonųjų. O iki tol man skaitydavo begales knygų. Namie buvo viso pasaulio tautų pasakų kolekcija, krūvos autorinės literatūros. Aš dar nelabai suvokdavau, kas yra knyga, o man jau skaitydavo... Labiausiai įstrigo lietuvių liaudies stebuklinės pasakos ir Wilhelmo Haufo pasakos, po kurių neretai net imdavo vaidentis.


Kokios knygos padarė didžiausią įtaką, įspūdį paauglystėje? Ar buvo tada laiko skaityti?

Man labai sunku kalbėti apie paauglystę, nes aš nežinau, kada ji buvo ir ar jau praėjo. Kai man buvo 13 metų aš išgyvenau Remarque'ų, Kerouacų, Bachų ir Sallingerių amžių, kurį dauguma kitų mano bendraamžių išgyveno daug vėliau. Kadangi pats jau rašiau eiles, skaičiau daug poezijos. Kiek pamenu, labiausiai tuo metu žavėjo ir veikė Alfonsas Nyka-Niliūnas. Žinoma, tame poveikyje buvo ir pretenzingo dirbtinumo, nes Niliūno tekstuose gyveno gausybė nesuprantamų tarptautinių ir lotyniškų žodžių, o tai tuo metu laikiau tam tikru kokybės ženklu. Man buvo smagu aiškintis tų žodžių prasmę, lygiai kaip smagu būdavo verstis angliškas dainas į lietuvių kalbą.

Taigi vyko kalbos jaukinimas. Būdamas dar 16-os metų aš pakankamai nuodugniai jau studijavau Nietzsches raštus, žavėjausi Castaneda, Hesse, Camus, Kafka, Škėma ir taip toliau... Ėmiau skaityti knygas kitomis kalbomis. Iš poezijos tuo metu mane žavėjo ir traukė tie, kurie kūrė teksto grožį ir ieškojo, eksperimentavo akustikos srityje. Todėl ant stalo visada gulėjo Henrikas Radauskas, Rimbaud (kurio biografija visada buvo spalvingesnė už eiles), Algimantas Mackus, George'as Traklis, Geda, Marčėnas ir daugybė kitų. Juos visus skaitau lig šiolei ir kas kartą vis kitiap.

Tuo metu aktyviai domėjausi ir teatru, tad pro mano akis neprasprūsdavo ir Stanislavskis ir Brechtas ir Artaud. Pradėjau atsargiai liesti ir religinius tekstus. Iš tiesų mokykloje aš beveik neskaičiau to, kas buvo privalu pagal programą, bet rinkausi knygas, kurios kažkodėl mane magiškai traukė. Todėl knygos, perskaitytos tuo laiku padarė man lemiamą įtaką. Knygos ir muzika. Nors niekada negalėjau jų atskirti...


Ar dabar Tau užtenka laiko skaityti? Ar gali save pavadinti užkietėjusiu skaitytoju?

Užkietėjusiu skaitytoju savęs pavadinti tikrai negaliu. Dažnai būnu perdėm pavargęs, kad imčiau knygą į rankas, dažnai visą dieną suvalgo darbas, repeticijos, koncertai, muzikos ir tekstų rašymas, darbas su muzika prie kompiuterio. Bet visas mano laikas yra pasisikirstęs natūraliai pagal mano pomėgius ir poreikius. Galiu tik pasidžiaugti, kad su kiekvienais metais perskaitau vis daugiau knygų ir atrandu vis daugiau tiesiog stebuklingų kūrinių, kuriuos norisi skaityti dar ir dar.


Kokį užsiėmimą galėtum paaukoti tam, kad rastum daugiau laiko skaitymui?

Galėčiau paaukoti savo žurnalistinį darbą. Jis daugiausia susijęs su vertimais iš kitų kalbų, tad kūrybos jame mažiausiai. Tačiau šią akimirką negaliu sau leisti tokios prabangos. Kita vertus, esu ir darbe perskaitęs knygų. Tiesiog kompiuteryje. Yra kūrinių, kurių nerandu nusipirkti ar pasiskolinti, tad atsisiunčiu juos iš interneto. Ir tame visai nėra nieko bloga!


Ar knygos darė įtaką Tavo dainų tekstams, muzikiniam formavimuisi?

Mano dainų tekstams ir muzikiniam formavimuisi įtaką darė ir daro absoliučiai viskas, tad, savaime suprantama, ir knygos. Atvirai kalbant, yra daugybė dainų, gimusių iš atskirų knygų pasaulių, dainų, kurios tarytum kalbasi su tomis knygomis. Kai kurie žmonės sako, kad mano dainų tekstuose yra daug nesuprantamo. Iš tiesų nesuprantamo (net ir man pačiam) ten yra tikrai ne daug. Visa tai galima rasti knygose ir pasauliuose aplink mus, mūsų viduje. Ačiū Dievui, šie pasauliai yra labai margi ir skirtingi. Todėl prieš užduodamas esminius klausimus kitiems žmogus visada privalo gerai pagalvoti, ar tik jis nesikalba su savimi.


Jaukiausias, gražiausias prisiminimas, susijęs su knygomis...

Kartą važiavau taksi namo naktį ir taksistas manęs paklausė: „Ar jūs skaitote knygas?“ Atsakiau, kad skaitau. Pasirodo žmogus yra baigęs filosofijos studijas ir labai domisi literatūra, bet neturi su kuo apie tai tiesiog pasikalbėti... Visą kelią mes labai smagiai diskutavome apie esminius Vakarų ir Rytų minties raidos skirtumus. Buvo išties malonu.

Mes dažnai tiesiog nusikalstamai kai kuriuos žmones suskirstome į kažkokias socialines grupes ir priklijuojame jiems kvailas etiketes. Prisiminus tą mūsų ginčą, Vakarai šias etiketes visą laiką analizuoja ir grupuoja, o Rytai bando jas nuplėšti.

O šiaip su knygomis yra susiję gausybė jaukių prisiminimų. Dauguma jų ir įvyko knygose.


Ar didelė Tavo biblioteka? Kokių knygų daugiausia tavo bibliotekoje?

Nesu iš tų, kurie ką nors kauptų ir rinktų. Labai dažnai knygas tiesiog pasiskolinu ir perskaitęs grąžinu. Jei jaučiu, kad šios knygos man dar tikrai prireiks, nusiperku. Bet esu nelabai tvarkingas žmogus, tad mano namuose galima rasti ne vieną miniatiūrinę biblioteką. Knygos ant žemės, knygos lentynose ir spintose, knygos ant darbo stalo, knygos po stalu, knygos ant kurių miega katinas. Visos jos skirtingos. Čia poezijos tomelis, čia mylimo rašytojo romanas, čia kokia enciklopedija, čia nuotraukų albumas. Tačiau daugiausia mano bibliotekoje yra grožinės literatūros. Nors dabar labai stipriai dvejoju, ar tik visa literatūra savo prigimtimi jau nėra grožinė?


Kokia paskutinė skaityta / pirkta knyga?

Paskutinę knygą pirkau prieš kelias dienas. Tai buvo mano nuoširdžiai mylimo rašytojo Viktoro Pelevino apsakymų tomelis rusų kalba. Perskaitęs Peleviną radau tai, ko labai seniai ieškojau literatūroje. Nors taip yra buvę ne su vienu autoriumi. Šiuo metu skaitau jau bene šeštą jo knygą, o paraleliai stengiuosi gilintis į Hagakure – Japonijos samurajų kodeksą. Neseniai taip pat perskaičiau Regimanto Tamošaičio knygą „Vitaminų pardavėjas“ ir Umberto Eco romaną „Paslaptinga karalienės Loanos liepsna“.


Kaip manai, ar įmanoma atsakyti į klausimą, kokia viena svarbiausia, reikšmingiausia knyga Tavo? O gal tos vienintelės iš viso negali būti?

Man visada kėlė šypseną tie žmonės, kurie knygas, muziką, filmus dėlioja į mylimiausiųjų dešimtukus. O jei šie dešimtukai dar ir nekinta, tai išvis kyla įtarimas, kad žmogus neskaito knygų. O su pačiomis „pačiausiomis“ man yra viskas labai paprasta: šiandien tai viena knyga, rytoj gali būti kita, po metų dar kita. Be to, kai kurios knygos (čia ne vienas turbūt paminėtų Bibliją, ar kitus šventus raštus) yra nuolatiniai praktiniai pagalbininkai kasdieniame gyvenime. Tokių knygų nevadiname mylimiausiomis, taip pat kaip mėgstamiausiu užsiėmimu niekada neįvardiname dantų valymo.

Todėl kai žmogus sako „reikšmingiausia mano knyga“, aš įsivazduoju, kad ta knyga žmogų pridengė nuo kulkos. Kitaip to nesuprantu.


Kaip manai, ką praranda neskaitantis žmogus?

Neskaitantis žmogus nieko nepraranda, nes jis neturi nieko tokio vertingo, ką galėtų prarasti. Knygos stiprina žmogų, jo menkutį dvasinį pasaulį paverčia klestinčia planeta, į kurią kiekvieną akimirką gali kreiptis pagalbos ir kurioje šiaip gera pasėdėti tarp medžių. Gera knyga – tai ne informacija, o patirtis. Informacija, faktai ir mokslas negali suteikti nė lašo išminties, vien intelektą. O išmintis yra gebėjimas tą intelektą kiekvieną akimirką panaudoti taip, kad kiekvienam sutvėrimui Žemėje būtų lengviau kvėpuoti. Ši išmintis slypi ne vien knygose, tačiau knyga – greičiausias kelias ją perduoti.

Liūdna ir juokinga klausyti kaip nesustodami tauškia tie, kurių pažintis su knygomis baigėsi teisės ar informatikos vadovėliuose. Jų plepalai išduoda jų tamsumą. Jei visame pasaulyje žmonės vietoj to, kad išsakytų savo nuomones, pradėtų skaityti knygas, būtų tūkstančius kartų geriau gyventi. 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų: 2 skaityti
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.