Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė „Be atokvėpio“

Recenzija

 

 

Ledo šunys: apysaka / Terry Lynn Johnson; iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 158 p. – ISBN 978-609-441-338-4

Į lietuvių kalbą išversta gausiai už Atlanto apdovanota ir įvertinta Terry Lynn Johnson knyga „Ledo šunys“, nuo kurios originalaus ir lietuviško viršelio į skaitytoją veriamai žvelgia žydraakis haskių veislės šuo. Šios veislės bei istorijų apie gyvūnus gerbėjus, besitikinčius įdomios, nuotykingos, gal net graudinančios istorijos apie šunis, tokiu mielu viršeliu papirkti nesunku... bet ar tikrai istorija apie juos? Arba kodėl perskaityti knygą vertėtų ir tiems, kuriems įdomesni žmonių santykiai, paauglių problemos bei psichologiniai virsmai?

Netrukus 15-os sulauksiančios Viktorijos gyvenimas nelengvas – prieš metus žuvo jos tėvas, su motina santykiai nesiklosto – dėl mirties paauglė kaltina ir ją, ir save. Be to, ji bijo, kad iš atokaus nedidelio Aliaskos miestelio mama sumanys išsikraustyti ir grįžti į didmiestį, iš kurio yra kilusi. O juk visas Viktorijos gyvenimas čia – snieguotame krašte, gamtos apsuptyje su 16 haskių, kuriuos paveldėjo iš tėvo, todėl ji nė nesiruošia paklusti motinos valiai: „Ji gali kraustytis, jei nori, bet aš pasiliksiu“ (p. 15).

Visas Viktorijos gyvenimas sukasi apie jos kinkinių šunis – tai jos didžiausias turtas ir ryšys su tėvu, iš kurio jaučia paveldėjusi dresavimo talentą ir meilę gamtai. Ji šunimis rūpinasi, treniruoja, su jais dalyvauja varžybose, savo malonumui su kinkiniu laksto po aplinkinius miškus. Tai vieninteliai stabilūs bei tvirtybės teikiantys dalykai, todėl nieko keisto, kad pats svarbiausias dalykas šią žiemą – pergalė tradicinėse kinkinių lenktynėse. Net pats istorijos pasakojimas prasideda nuo įnirtingų atkrintamųjų varžybų.

Po varžybų nugirdusi, kad kaimynas parduoda puikius lenktyninius šunis, bet nesulaukusi mamos palaikymo, išsiruošia su kinkiniu apžiūrėti šunų viena. Kelias tolimas – daugiau nei 50 kilometrų (knygoje – 35 mylios, kaip dažna, vertimuose skaičiavimo sistemos neverčiamos į mums įprastas), tačiau tikslo jai pasiekti nepavyksta ne dėl didžiulio atstumo, bet dėl pasitaikiusios kliūties. Pakelėje mergina randa apdaužytą sniegaeigį ir be sąmonės šalia gulintį vaikiną.

Rimtai jis nesusižeidęs, tačiau tampa nemenka našta Viktorijai. Neseniai į Aliaską iš miesto atvykęs Krisas visiškai nesiorientuoja laukinėje gamtoje, todėl mėgindamas susigaudyti, jis paklaidina ir save, ir savo gelbėtoją. Kelios dienos sniego ir šalčio sukaustytuose miškuose tampa fizinių ir mentalinių jėgų išbandymu – vos atsitinka kas nors gero, tuojau nutinka ir nelaimė; o Viktorijai reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir Krisu, ir alkstančiais šešiais šunimis. Atokvėpio šioje situacijoje nėra. Jei nuleisi rankas – mirsi ir nuvilsi tuos, kurie tavimi pasitiki, tuos, kuriais įsipareigojai rūpintis.

Nepaisant nuolatinės įtampos, greito pasakojimo tempo, fiksuojamas ir gana išsamiai parodomas Viktorijos vidinis pasaulis ir jo kismas. Iš namų kaimyno šunų apžiūrėti ji išvyko pikta ir nusivylusi, ne tik dėl šio įvykio, bet dėl visko, kas namuose susikaupė po tėvo mirties. Tačiau pakliuvusi į bėdą supranta, kaip sunku laukinėje gamtoje, kiek netikėtų pavojų čia tyko, kad greičiausiai nė nebūtų sugebėjusi išgelbėti ledinėje upėje paskendusio tėvo, kad po šios nelaimės „mama irgi sužeista“ (p. 107), taigi pagaliau žvelgia ne tik į save ir savo išgyvenimus, bet pamato ir kito skausmą.

Atitrūkimas nuo kasdienybės, kova dėl išlikimo padeda išspręsti ir kitas paauglės problemas. Atsidavusi tėvo suformuotam gyvenimo būdui, šunims ir varžyboms, ji mažai bendravo su bendraamžiais, nes jie nesidomi tuo, kuo domisi ji, vengdavo vakarėlių, susibūrimų, nemokėjo kalbėti su berniukais. Kelios dienos su Krisu padeda jai atsiverti ir užmegzti ryšį su bendraamžiu. Pirmą kartą ji išsipasakoja apie tėvo mirtį, apie kurią iki šiol neturėjo su kuo pasišnekėti: „Visi ir taip žinojo, kas atsitiko, nieko nereikėjo aiškinti. Tad su niekuo ir nekalbėjau. ˂...˃ Dabar, kai pasakiau Krisui, suprantu, kad tai ne taip ir sunku“ (p. 101).

Pažintis ir pokalbis su nepažįstamuoju, galiausiai tapusiu draugu ar net simpatija, padeda Viktorijai tapti atviresnei pasauliui ir suvokti tikruosius savo elgesio motyvus. Šunys, varžybos – ne tik tėvo palikimas, mėgstama veikla, bet ir būdas susidoroti su neteisingu ir nenuspėjamu gyvenimu, nuslėpti nuo visų, taip pat ir savęs, tikruosius jausmus, nes „pats blogiausias dalykas rogių šuniui – tai išgirsti šeimininko dvejonę“ (p. 23).

Nors nesibaigiančių nuotykių virtinė, daugybė pavojingų situacijų gniaužia kvapą, tačiau, jei sugebi bent kiek atsiplėšti nuo pasakojimo, visa tai ima juokinti. Atrodo, kad pagrindinė veikėja tiesiog traukte traukia nelaimes: jei kelyje pasitaikys duobė – ji būtinai į ją įkris, jei ieškos kelio – būtinai pasiklys, jei paduos žemėlapį Krisui – jis jį būtinai netyčia sudegins ir t. t. O jei pakeliui nutinka kas gero, skaitytojau, žinok, kad tuoj įvyks ir kokia nesėkmė, nes juk kitaip šioje knygoje tiesiog negali būti. Nebent tik tada, kai bus įveikta trasa, nugalėtos visos vidinės ir išorinės kliūtys, tada pagaliau bus galima pasidžiaugti laiminga pabaiga ir persimainiusiu į geresniąją pusę Viktorijos gyvenimu. Žinoma, galybė veiksmo, nelaimių ir nuotykių nėra blogai, tačiau norėtųsi, kad knyga nebūtų tokia nuspėjama, sudėliota iš nuolat pasikartojančių siužeto schemų.

Pabaiga laiminga – abu paaugliai grįžta namo, pabaiga ir viltinga – Viktorija įveikė daug daugiau nei vien tik atšiaurią nesvetingą gamtą. Pagaliau ji susitaikė su tuo, kas nutiko ir yra pasiryžusi mėgautis gyvenimu, nebesistengs jo suvaldyti, apsimesti tvirta ir neabejojančia. Dabar, kai viskas nurimo, jau ir pergalės visai nebesvarbios, o „lenktynės tik pretekstas praleisti laiką su šunimis trasoje, daryti tai, ką jie mėgsta. Kaip galėjau tai pamiršti?“ (p. 154).

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.