Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. Išpažinti kaltę, arba rašymas kaip terapija

2015-09-16
 

Recenzija

 

 

 


 
Paukščių mergaitė: romanas / Annabel Pitcher; vertė Monika Burokaitė. – Vilnius: manoknyga.lt; Kaunas: Vitae Litera, 2015. – 271 p. – ISBN 978-609-8114-12-6

Annabel Pitcher romanas „Paukščių mergaitė“ buvo išleistas 2012-aisiais Anglijoje ir netrukus ne tik tapo bestseleriu, bet ir pelnė Vestertono vaikų literatūros premiją, skiriamą jauniems autoriams už geriausią metų knygą. „Paukščių mergaitė“ – antroji autorės knyga, skirta vyresniesiems paaugliams.

Knygoje pasakojama penkiolikmetės Zojos istorija. Tiksliau pati Zoja, kurios gyvenime įvyko siaubingas dalykas, teigia, rašo savo istoriją. O rašo ne bet kam – internete suradusi susirašinėti norinčių kalinių, nuteistų mirties bausme, sąrašą, ji siunčia laiškus vienam išrinktajam. Norėdama išsipasakoti nepažįstamajam, kuris, anot jos įsitikinimo, kaip ir ji padarė baisų nusikaltimą ir turėtų ją suprasti.

Kodėl pasirinko būtent Stiuartą Harisą tiesiai taip niekada ir nepasako. Kalba apie jo panašumą į Jėzų (abu turėjo pakelti nuodėmes), apie ją patraukusią jo vienatvę, jo drąsą prisipažinti nusikaltus, tačiau iš tiesų rašo jam todėl, kad mano, jog jų nusikaltimai labai panašūs. Jis nužudė savo žmoną, kuri apgaudinėjo jį su jo broliu, o ji taip pat pateko į tokį patį meilės trikampį – ir vienas iš brolių žuvo. Iš kalinio ji tikisi ne supratimo, paguodos žodžių ar ko nors panašaus, nes laiškus pasirašo išgalvotu vardu ir duoda netikrą adresą, bet galimybės išsipasakoti tą patį patyrusiam žmogui: „Jūs nužudėte tą, kurią privalėjote mylėti, ir aš nužudžiau tą, kurį privalėjau mylėti, ir mes abu suprantame tą skausmą, baimę liūdesį, kaltę ir šimtus kitų jausmų, kurie net neturi pavadinimų visoje anglų kalboje“ (p. 14). Jai nereikia atgalinio ryšio, atsakymo, vienintelis jos tikslas – berašant bandyti susidoroti su slegiančia kalte, papasakoti, kaip viskas nutiko. Ji jaučiasi ne tik kalta, bet ir bailė, nes, skirtingai nei Stiuartas Harisas, nedrįsta prisipažinti ir prisiimti bausmės.

Annabel Pitcher romanas pasižymi žiedine struktūra – nors knygos protagonistė atvirai nuo pat pradžios išpažįsta savo nusikaltimą, tačiau delsia pasakoti apie konkrečias įvykio detales bei aplinkybes, ir nusprendžia visą istoriją, apimančią vienerių metų laikotarpį, aprašyti nuo pat pradžių – pažinties su broliais, to meto situacijos šeimoje ir kitų patirčių. Zoja pasakoja lėtai, nuolat nukrypdama nuo pagrindinės temos, todėl laiškai išeina gana ilgi, kaip ir pati knyga, o visa tiesa apie nusikaltimą, meilės trikampio atomazga, paaiškėja tik beveik pačioje pasakojimo pabaigoje. Tačiau skaitytojui jau ties knygos viduriu gali pasidaryti nuobodu nuolat girdėti jos pasiteisinimus, apgailestavimus ir niekaip nesulaukti atsakymo, kas ir kaip iš tiesų įvyko. Tiesa, pasakojimą gyvesnį ir įdomesnį daro aprašoma šeimos drama, naudojama kaip būdas atitraukti dėmesį nuo pagrindinės temos ir išplėsti pasakojimą.

Meilės trikampio linija šiame romane yra svarbiausias, deja, pats neįdomiausias ir banaliausias siužeto elementas. Nors, be abejo, daugelis paauglių knyga susižavi būtent dėl jo. Romane plėtojamas meilės trikampis – pernelyg nuspėjamas, rodos, tūkstančius kartų girdėtas, be to, negeneruoja jokių įdomesnių patirčių ar naujų idėjų, įžvalgų. Zoja kartais susitinka kiek už save vyresnį vaikiną Aroną, su kuriuo jai gera ir įdomu šnekėtis, tačiau jis atrodo toks tolimas ir nepasiekiamas, tad ima susitikinėti su savo bendraamžiu, bet ne itin intelektualiu Maksu. Ji, žinoma, netrukus sužino, kad Aronas ir Maksas yra broliai, tačiau ir toliau nenutraukia žaidimo, kaip sakoma, „dviem frontais“. Galiausiai įvyksta tai, kas turi įvykti, ji pasirenka ir pasirenka tą, kuris artimesnis, taigi vyresnįjį brolį, tačiau pasakyti tiesą Maksui nelengva. Šis sunkią gyvenimo valandą viską sužino atsitiktinai, tad įniršęs ir girtas puola Zoją ir Aroną, bet per grumtynes įkrenta į upę ir nuskęsta. O Zoja nelaimingą įvykį priima kaip nusikaltimą, jaučiasi nužudžiusi savo vaikiną, su kuriuo taip ir nespėjo išsiskirti.

Įdomu stebėti, kaip keičiasi Zojos santykis su kaliniu, kuriam rašo laiškus. Nors nuo pat pradžių jam jaučia keistą prielankumą, rašo atvirai, bet gana šaltai, pasirašo laiškus paprasčiausiai „nuo Zojos“. Tačiau kuo daugiau savo gyvenimo išpasakoja ir kuo ilgiau jam rašo, tuo artimesnė jam jaučiasi, laiškai tampa familiaresni, pavyzdžiui, „Su meile, nuo Zojos x“ ar „Visada su meile, Zoja xxx“, o nuo kreipimosi pavarde pereina prie „Mano mielasis Stiu“. Nesvarbu, kad jokio grįžtamojo ryšio iš kalinio ji negauna, suartėjimą lemia vien tik jos atvirumas. Tai vienintelis žmogus, kuriam ji papasakojo viską.

Didžiausias šios knygos minusas, mano nuomone, ne tik banalus meilės trikampis, bet ir įkyri, infantili, pernelyg manieringa pagrindinė veikėja, kartais primenanti sukarikatūrintas populiariųjų knygų mergaitėms protagonistes (pavyzdžiui, Louise Rennison „Meilutis, stringai ir laižiakas“  ir pan.). Jos jausmai pernelyg egzaltuoti, iš musės sugeba padaryti dramblį, nori jaustis pasaulio ašimi, neretai pasirodo esanti visai nejautri kitų problemoms bei „skaldo“ šiurkščius, užgaulius juokelius: „Tik viliuosi, kad klystu dėl mirtininkų kameros, ir vienutėje šalia jūsų sėdi draugiškas kalinys. Laikau špygą kišenėje, kad jis būtų koks plepus žagintojas, žinantis keletą gerų juokelių“ (p. 65). Tiesa, pasakojimas pirmuoju asmeniu kuria iliuziją, kad knygos veikėja yra kur kas intelektualesnė.

Perskaičius „Paukščių mergaitę“ ne vienam gali kilti klausimas, kam rašyti laiškus, jei niekada jokio atsakymo nenori gauti, žinai, kad net nesužinosi, ar tuos laiškus adresatas perskaitė, ar ne. Kuo tai skiriasi nuo dienoraščio? Galbūt tai tik autorės triukas aštresne išmone patraukti skaitytoją? Užklupus tokiems klausimams, reikėtų dar kartą atidžiau žvilgtelėti į knygos struktūrą. Nesunku pastebėti, kad laiškai ir knygos skyriai nesutampa, o Zoja nuolatos kalba apie tai, kad gyvenimas nėra grožinė literatūra, kad gyvenime viskas kitaip, kartu kurdama intrigą bei implikuodama literatūriniam kanonui nepaklūstantį pasakojimą. Nors Zoja teigia, kad rašo laiškus, kartu sako, kad rašo ir istoriją, kurią net ir pateikia kaip kone grožinę  literatūrą (išlaiko intrigą, veiksmą, kulminaciją, t. y. visą tradicinę grožinio kūrinio struktūrą) bei pasakojimą skirsto ne pagal epistolinį žanrą, bet kaip romano skyrius (laiškai nesutampa su skyrių žymėjimu). Ji rūpinasi ne tik turiniu, bet ir forma. Be to, Zoja nuolat mini, kad rašo istorijas, tiesa, fantastines, kad norėtų ateityje būti rašytoja, taigi ji mėgsta ir nori kurti, rašyti. Iš viso to galime daryti išvadą, kad šis romanas ne tik istorija apie Zojos gyvenimo epizodą, bet ir metafikcija – kūrinys apie kūrinio rašymą, rašymą kaip terapijos formą. Tikrovę paversti fikcija Zojai reiškia išsigydyti traumą.

Apmaudu, kad knygoje nemažai klaidų, paliktų iš nežinojimo ar neatidumo, vietomis sakiniai suvelti, neaiškūs, kai kur nesuderinti asmenys. Pavyzdžiui, tėvas apie save prabyla moteriškos giminės veiksmažodžių konstrukcijomis „būčiau galėjusi tikėtis“ (p. 35), o štai vienas garsiausių mokslininkų pasaulyje – Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) lietuviškame knygos vertime virto  Stefanu Hokingu (p. 46).

„Paukščių mergaitė“ – neįmantrus kūrinys su pretenzijomis į sudėtingesnę, aukštesnę literatūrą. Deja, tik pretenzijomis. Literatūriniai žaidimai savo forma įdomesni vyresniam skaitytojui, be to, greičiausiai profesionaliam, o ne tai skaitytojų grupei, į kurią orientuota knyga. Plėtojamų temų aštrumas, greičiau tų aštrumų eksplikavimas, neužgožia banalybių bei prasmės trūkumo, tad tai tik dar viena... dar viena knyga iš šimto ar tūkstančio. Ji įaudrina jauno skaitytojo jausmus, yra nesudėtinga ir tarsi kalba apie svarbius dalykus, tad lengva šį skaitymą sutapatinti su malonumu, bet galiausiai nieko įsimintino ar prasmingo iš jo nelieka.

 

 

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.