Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Žydrūnė Norkutė. Eilėraščiai

 

Tam tikrais momentais

Truputį arčiau nei arti,  šiek tiek per daug nei reikia
ir pavasariai jau rezervavo bilietus: 
emigruos. 
O mes liūdėdavom saikingai, tik tam tikrais momentais. 
Prašymai Dievo adresu,  ant laumžirgio sparnų rašyti – 
Vieni taip ir liko šiek tiek ne iki galo išklausyti. 
O mes tikėjome
(tam tikrais momentais) 
Žemynais, debesimis, vieni kitais. 
Tikėjome pūga, 
žiogo aimana, žolės žalumu ir rytmečio fragmentais. 
Tikėjome, kad reikia surasti ranką, 
kurią suspaudus nebevalia paleist,
ir kaip kvaila buvo manyti, 
jog stipriai užsimerkus, labai panorėjus,
pirštų galiukais sugrįš šiluma,  
skolinta iš Arkties baltųjų meškų. 
Kartais, radę savo uostus ir
ištiesę delnus, paleisdavom taip ir nesupratę,
kaip gera turėti. 
Patys nežinojom, ką gaudavom. 
Kaip dažnai vienas kitam atrodėme uolos, 
verkėm vandenynais, 
nes tai buvo meniška ir gražu. 
Kai aš būsiu margas kaip karvė drugelis, 
vadinsiuos išdidžia plaštake. Kitų tokių nebus. 
Truputį per mažai stengėmės, per greitai paleidom –
ir laineriai skrodžia miegančius debesis, 
kažkur, o gal visai čia pat, vaidenas afrikos, 
Tik mes nesupratom, kur grindys ir lubos. 
Tikėjom artoju ir grūdu. 
Gimę bepročiais, antrąkart išprotėt nebegalim, 
o mirti – kasnakt...
būtų per daug.
 

Rudeniškai

Mintys ant galų pirštų tipena 
virš snaudžiančio sapno. 
Pagalvė skandina dienas 
ir naktys pamažu susirango į 
mažą gumulėlį pilve. 

Ramybė. 

Nusišypsok šviesai, 
įkvėpk giliai 
ir pagaliau patikėk lediniais Arkties 
pėdsakais, 
kuriais sekdamos baltosios meškos randa 
savo guolius. 

Gyvenkim atgal, 
pasiūlė man šviesiaplaukis berniukas sapne. 
Auginkim banginį,– pridūrė. 

Šėlo jūra gintarais, 
kai basos kojos glostė 
vėsų smėlį. 
Ir Dievas pamiršo užgesinti 
vakaro saulę. 
Matyt, nepastebėjo, kad jau atėjo ruduo.


Jūra

Jūra, kutena švelnų pakrantės smėlį, 
vangiai šypsosi dangui, 
kuris virš manęs šiek tiek raukosi. 
Ten - truputis Dievo įsitaisė 
ant debesies 
ir šypsosi netikroms karvutėms. 
Tolėliau virš pušų veikia 
paštas, 
vaikai, prieš miegą 
suglaudę delnus, siunčia maldą 
ir „ačiū“, 
kurį angelas pagauna ore 
ir įdeda į Dievo pašto dėžutę, 
kabančią ant medinių vartelių. 
Šalia jų augo saulėgrąžos. 
Gražios. 

Kai kam dantistas baisesnis už mirtį, 
o iš esmės, jos ir nėra, 
tik išėjimas, be krypties 
ir be kelio. 
Laikas nestoja 
tavo mėgstamiausioje stotelėj. 
Kritimas – tai skrydis kita kryptimi.

 

Vakarinis

Mėnulio šaržai žiogo akyse
taip solidžiai vaidenas
prieš vakarėjantį dangų.
Ir debesys, regis, susigėsta nuo grožio – 
raudonis užlieja minkštus
plunksninius žandus. 

– Bus vėjuota, – dūmoja močiutė. 
Auksinės žuvelės išdalino norus, 
tik jų per mažai, 
kad skurdas išnyktų. 
O sotus kas trečias prie stalo,

Ir ne duona – vakarine malda. 
Norėčiau niekada neužminti jokio gyvo padaro, 
norėčiau iš trupinių iškept kepalus duonos
bet traukiniai nuo bėgių pabėgt nebegali –
Šimtams ateistų Dievo nėra. 
Kaip solidžiai pats su savimi atsisveikina vakaras, 
oriai užleisdamas vietą naktinėms akims, 
kaip ramiai užmiega senoliai, 
sapne mirtį nešdami.

Kauno Rokų vidurinės mokyklos 12 kl. mokinė
Mokytojas Egidijus Jankūnas


 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.