Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. Atjungti žmogiškumą

Recenzija

 

 

 

Atjunk: romanas / Rebeka Una. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 267 p. – Leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja. – ISBN 978-609-01-1898-6

 

„Mes patys tokie tapom. To siekėm.“

Lietuvių paauglių literatūros situacija kurį laiką buvo liūdnoka, o ypač trūko knygų vyresniesiems paaugliams. Tai puikiai atspindi pastarųjų kelerių metų Metų knygos rinkimų akcija – 2011 m. komisija paauglių kategorijai pasiūlė vos tris knygas iš penkių galimų, 2012 m. – dvi, 2013 – nė vienos, 2014 – pagaliau visos penkios, tačiau diskutuotina, ar visos tikrai paaugliams, be to, vyresniesiems bet kokiu atveju tik viena. Tad 2014 m. leidyklos „Alma littera“ paskelbtas paauglių knygos konkursas tapo puikia galimybe paskatinti autorius kurti jaunimui, proga į paauglių literatūrą ateiti jauniems rašytojams, debiutantams, rastis naujoms kokybiškoms knygoms.

„Alma littera“, pasitelkusi vaikų literatūros specialistų ir rašytojų komisiją, 2015 m. vasarą išleido net tris konkursui pateiktas knygas iš dvidešimt šešių. Visos trys labai skirtingos – Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“, priskirtinas problemų prozai, pasakoja apie vaikų namų auklėtinės patirtis, Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“ – realistinė apysaka apie paauglių kasdienybę Nepriklausomybės aušroje, o Rebekos Unos „Atjunk“ – distopija apie virtualybę pakeitusią realų pasaulį ir įprastus žmonių santykius bei paauglę, kuriai sunku pritapti naujame pasaulyje. Būtent pastarąją knygą vertėtų apžvelgti atidžiau – juk iki šiol lietuviškos distopijos paaugliams dar neturėjome.

Konvencinis distopijos žanras Vakarų jaunimo literatūroje iškilo – tapo komerciškai patrauklus leidykloms ir gausiai skaitomas ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų – prieš 10–15 metų, o per kelerius pastaruosius metus nemažai tokios literatūros vertimų sulaukėme ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Suzanne Collins „Bado žaidynės“, Lauren Oliver „Delirium“, Sylvia Roth „Divergentė“. Taigi, kaip atrodo Rebekos Unos „Atjunk“ tarp kitų distopijų, ar skiriasi nuo vakarietiškų, dėl kokios ateities knyga įspėja jaunąjį skaitytoją?

Distopijos patraukia skaitytoją svarstymais apie ateities pasaulį ir visuomenę, viltimi, kad įspėję, kur link juda pasaulis, pradėję kvestionuoti vieną ar kitą santvarką, galime išsigelbėti nuo (savi)destrukcijos. Paauglių distopijose ne mažiau svarbūs ir personažai, su kuriais gali tapatintis skaitytojas, pajusti, kad juo, kaip paaugliu, pasitikima, kad būtent jis gali išgelbėti pasaulį ir žmoniją, sunaikinti vyresniųjų sukurtą nežmonišką santvarką. Šių distopinių santvarkų ištakos dvi. Vienuose pasakojimuose nauja tvarka prasideda po stichinės katastrofos, perversmo, karo ir pan., kitose, atvirkščiai, jokia katastrofa neįvyksta. Žmonija juda kokia nors kryptimi, kol galiausiai išsigimsta, atsisuka prieš pačius žmones ar tam tikras jų grupes. Būtent tokiam distopijų tipui priklauso ir Rebekos Unos „Atjunk“, kurio svarbiausia žinia itin aktuali šiandien. Tai įspėjimas apie virtualėjančiame gyvenime slypinčius pavojus pačiam svarbiausiam dalykui mūsų pasaulyje – žmogiškumui.

„Atjunk“ pasaulis – pasaulis beveik visiškai persikėlęs į virtualią erdvę, vadinamą sistema. Jo neriboja sienos, valstybės, tačiau žmonės yra įkalinti nedidelėse savo kambario dėžutėse, priversti turėti tūkstančius draugų, bet bendrauti tik virtualiai, būti nuolat prisijungę, matomi ir sekami kitų. Sistemoje jie daro beveik viską: keliauja, mokosi, žaidžia, tikrina, ką veikia kiti. Argi neprimena šiuolaikinių populiariųjų virtualių socialinių tinklų? Įstatymų šiame pasaulyje nėra, tik rekomendacijos – neperžengiamos, neišvengiamos, privalomos.

Ne, šio pasaulio tvarkos niekas neprimetė žmonijai, ji pati save jai pasmerkė: „Mes patys tokie tapom. To siekėm“ (p. 100). Žmonija siekė įprastų ir suprantamų dalykų – dirbti ir mokytis mažiau, sunaikinti kančią, tačiau tapo pačių pažangos plano įkaitais. Kančios, meilės ir kitų jausmų beveik neliko, tačiau sumažėjo darbų ir mokslų, tačiau laiko vis vien nėra (p. 18). Sistemoje generuojamos informacijos kiekiai tik didėja, juos nuolat reikia vartoti, bet įsiskaityti į nieką neįmanoma. Žmogus tampa daugiafunkciu aparatu mąstančiu dispersiškai, t. y. išskaidytai, taip pat bendraujančiu, darančiu daug, bet nepadarančiu nieko – nebelieka jokios gelmės, nuoširdumo, draugystės, asmenybės, vien tik paviršutiniškumas ir vienodumas.

Siekis gyventi paprasčiau, nekentėti, padėjo sukurti technologijas, kurios nujautrina žmogaus pojūčius ir mąstymą apskritai. Ant odos jiems maunama antra dirbtinė oda (plėvė), kuri atbukina ir lytėjimą, ir vidinius išgyvenimus, emocijas. Nuo nejudraus gyvenimo sistemoje sumažėja ir kūno poreikiai, sportuoti  darosi nenatūralu ir net kenksminga, raumenys menksta, o aukšta temperatūra (36.1) laikoma netinkama paaugliui ar suaugusiam žmogui. Taigi siekiant žmogų kuo labiau perkelti į sistemą, naikinamas jo fizinis gyvenimas.

Šis puikus naujas pasaulis – progresas, kuris sunaikina savo kūrėją, paverčia neįgalia savo dalimi ir atima vienintelį matmenį – žmogiškumą. Tiesa, prie naujosios tvarkos pripratę ir sistemoje gyvena dar ne visi – vaikai gyvena pusiau realų gyvenimą, neturi plėvės, lanko tikrą mokyklą, nors daug laiko praleidžia ir sistemoje, o dalis suaugusiųjų dar prisimena senus laikus, nors ir vengia kalbėti. Pavyzdžiui, pagrindinės knygos veikėjos Grytos mama stengiasi dukrai pasakoti apie praėjusius laikus kuo mažiau, nes nenori trikdyti (p. 13) dukros, apsunkinti jos gyvenimo.

Keturiolikmetė Gryta ir pati nėra tipiška vaizduojamo pasaulio paauglė, kitaip ji nesidomėtų praeitimi, neskaitytų knygų iš senelio spintos, neuostytų molinų sesers rankų, nebėgiotų, o vietoj tikrų maisto produktų rinktųsi cheminius preparatus. Bet labiausiai Grytą domina santykiai – pašnekesiai akis į akį, praeities santykių ypatybės. Ji siekia gyvo pokalbio su mama, sesute, drauge Ala, vėliau ir su netikėtai sutiktu keistuoliu Mantu.

Būtent Mantas paskatina Grytą dar labiau kvestionuoti sistemą ir gyvenimą joje – translaifą. Mantas atsijungęs, nebeturi plėvės ir bando Grytai parodyti, koks nuobodus, netikras yra translaifas, kokia tikra ir įdomi tikrovė, nevaržoma plėvės ir kitų išradimų. Tačiau pasirodo, kad mėginimas gyventi kuo labiau atsiskyrus nuo sistemos, intensyviai bendrauti gyvai nėra lengvas nei Grytai, nei pačiam Mantui. Atsijungimas kelia nerimą, blogumo jausmą: „Kaip jis išvis sugebėjo? Aš sugebu valandą dvi netikrinti kitų. Nežiūrėti, ką jie veikia. Bet paskui nenumaldomai ima gamintis streso hormonai, ir smegenis apima nerimas: junkis, junkis. Net man – tylenei, lėtapėdei – reikia būti su visais“ (p. 120).

Sistema siekia pasiglemžti visą žmogaus buitį ir būtį, perkelti viską į visiems atvirą ir matomą virtualią erdvę, ištrinti privatumą ir intymumą. Naujausias išradimas – mikroschemos, implantuojamos po oda, – galutinai ištrins bet kokią galimybę pasislėpti ir atsijungti. Pirmiausia jos rekomenduojamos pažeidžiamiausiems – vaikams, seniems žmonėms, turintiems keistų pomėgių (bėgioti, skaityti senienas), nesilaikantiems rekomendacijų.

Greitai paaiškėja, kad mikroschemos greičiau skirtos ne galutinai įlieti į sistemą visus, bet, Gryta įsitikinus, atsikratyti tų, kurie kenksmingi: „Mikroschemos sukurtos pagal tobulų žmonių DNR. Defektuotiems ir prasižengusiems išbūti sistemoje neįmanoma“ (p. 261). Po operacijos miršta jos jaunėlė sesuo ir ne kartą prasižengusi motina, Gryta nujaučia, kad tas pat laukia ir jos, operacija jai jau paskirta.

Knygoje atkreipiamas dėmesys į susvetimėjimą, ryšių palaikymą tik per virtualius socialinius kanalus, iš to kylančias problemas. Kiekvienas turi arba kuriasi savo pavidalą – robotą, kuris atrodo ir kalba kaip tikras žmogus, kuris, esant reikalui, už savo šeimininką gyvena translaife. Todėl pagrindinė veikėja ne iš karto sužino apie motinos mirtį, po sesers netekties ji vis bando gyvai susitikti su mama, tačiau pavyksta pasikalbėti tik sistemoje. Šiame pasaulyje esi, kol esi sistemoje, o per savo pavidalą gali gyventi kone amžinai: „Sunaikinamas fizinis žmogaus pavidalas. Bet nebelieka tik vieno jo pavidalo, o visa kita lieka. Jo ženklai sistemoje lieka. Kiti jo pavidalai“ (p. 166). Nesant intymių ryšių, žmogus kaip individas iš šio pasaulio išnyksta, nelieka kam jo nuoširdžiai prisiminti, niekas jo negedi ir nesiilgi – niekas jo neskiria nuo susikurto klono, iš žmogaus telieka informacija sistemoje, vaizdinys toks pat kaip ir tūkstančiai kitų, dar viena informacijos šiukšlė, plūduriuojanti informacijos vandenyne.

Nuo tokios ateities perspektyvos Gryta su Mantu ir dar pora neprisitaikėlių ryžtasi bėgti. Bet nežinia, ar pabėgti įmanoma apskritai, ar yra kur bėgti, gal ir taip visi visada stebimi. Tai nuspręsti lieka kiekvienam skaitytojui individualiai. Tuo tarpu Gryta su Mantu, stovėdami ties visiška nežinia, pasibučiuoja.  Šiame pasaulyje niekas to nedaro, tai griežtai nerekomenduojama, pavojinga atgyvena, bet jie į sistemą nebeketina grįžti. Taigi taip simboliškai ir kartu labai banaliai baigiama pirmoji lietuvių distopija paaugliams.

Ne veltui vis pabrėžiu, kad „Atjunk“ – iš tiesų lietuviška distopija, su vakarietiška jos nesupainiosi. Intensyvaus veiksmo, atpažįstamų ir paveikių charakterių, tokių būdingų anglakalbių šalių distopijose, čia nerasite. „Atjunk“ – lėta ir sodri knyga, daug dėmesio skiriama aprašymams, pagrindinės veikėjos pastebėjimams, mąstymui, savistabai, be to, neįprastai daug vietos tenka ateities pasaulio ir visuomenės kūrimui, tad siužetinė linija – vangi, grandiozinių veiksmo scenų apskritai nėra. Toks pasakojimas atitinka turinį – pasaulis pernelyg įsitraukęs į virtualią, paviršutiniškumu pagrįstą erdvę, kad kas nors jį išjudintų, sukeltų emocijas, intensyvumą.

Viena vertus, norėtųsi pasidžiaugti vaisingu leidyklos „Alma littera“ jaunimo literatūros konkursu ir įdomia bei originalia distopija, kita vertus, apmaudu, kad leidykla pakankamai dėmesio naujiems autoriams ugdyti neskyrė, aptariamai knygai pritrūko griežto ir reiklaus redaktoriaus, kuris būtų padėjęs sutvarkyti kūrinį. Deja, knygoje daug netolygumų, pernelyg daug pasikartojimų, logikos klaidų (pvz., aklas personažas pastebi, ką daro kitas veikėjas), palikta nemažai neatsakytų klausimų.

Naujo pasaulio ir visuomenės kūrimas nėra lengva užduotis, tokį fantastinį pasaulį rašytojui būtina išnarstyti po kaulelį ir sudėlioti į kūną, kad jis veiktų, funkcionuotų. „Atjunk“ atveju – specialiai ar ne – daug kas lieka „už kadro“. Matome tik prisijungusią visuomenę, vieną kitą robotą, dirbantį tikrą darbą. Teigiama, kad „Praeitis buvo pilna ydų. Vartotojiškumas dusino Žemę, ji atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Tačiau žmogaus protas tobulėjo, ir mąstymas padarė galą besaikiam vartojimui. Net fiziniam triukšmui atėjo galas. Viskas persikėlė į užrašines ˂...˃. Kad Žemės rutulys taptų švaresnis. Tylesnis. Ramesnis“ (p. 134). Tačiau neaišku, ir kur visos tos technologijos, kurioms sukurti ir masiškai gaminti reikia daugybės resursų, iš kur tiek atitinkamos darbo jėgos, mokslininkų, jei visi mąsto ir egzistuoja tik paviršutiniškai, kas ta sistema iš tiesų, kas ją kuria, palaiko, tobulina ir t. t. Skaitant „Atjunk“ atrodo, kad viskas nukrinta tarsi iš dangaus ar gausybės rago – siužeto posūkiai, it iš burtininko skrybėlės traukiamos vis naujos technologijos bei kiti naujojo pasaulio dalykai.

Rebeka Una turi ką pasakyti, pernelyg nesivaiko madų rašydama populiariąją literatūrą ir ieško savitos raiškos, tačiau pasiduoda kultūrinėms klišėms (bučinys knygos pabaigoje), iki galo nesuvaldo savo išmonės ir paties teksto. Natūralu, debiutas. Brandesniems kūriniams dar reikia užaugti.

 

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.