Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. „Šis amžius jus sutraiškys arba užgrūdins“
2015-12-22

Recenzija

 



Pasakininko istorija: kai meilė peržengia ribas: romanas / Antonia Michaelis; iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. - 396 p. – ISBN 978-609-01-2107-8

Kadaise paauglių literatūroje pradėtos kelti kontraversiškos temos, sudėtingos gyvenimo tikrovės vaizdavimas kėlė nemažų ginčų tarp pedagogų, kritikų, tėvų ir tokio tipo knygas ryte rijusių jaunuolių. Tačiau J. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, S. E. Hinton „Autsaideriai“ ar kita vadinamoji problemų proza, padėta šalia šiandieninės paauglių literatūros atrodytų kukli, švelnoka. Lietuvių paauglių literatūroje aštrybių nėra daug, tačiau iš užsienio plūstanti lektūra vyresniesiems paaugliams yra užtvindyta tokių temų ir eksplicitinio pasakojimo būdo, kad gėdos nepadarytų suaugusiems skirtiems psichologiniams trileriams romanams.

Vienas naujausių tokios literatūros pavyzdžių – vokiečių rašytojos Antonios Michaelis romanas „Pasakininko istorija“ su kiek banaloka, bet labai tikslia paantrašte „Kai meilė peržengia ribas“. Knygoje pasakojama apie netrukus aštuoniolikos sulauksiančią Aną, kuri manosi gyvenanti burbule, nesijaučia esanti suaugusi, nes nedaro to, ką daro jos bendraamžiai – negeria, penktadienio vakarų neleidžia klube, nepalaiko intymių santykių su vaikinais, daug mokosi. Tačiau viskas pasikeičia atsitiktinai užmezgus miglotą ryšį su bendraklasiu Abeliu, kurio iki tol visai nepastebėdavo. Nepaisydama geriausios draugės raginimų nesusidėti su prastos reputacijos vaikinu, atvirai prekiaujančiu narkotikais mokykloje, Ana veržiasi iš savo burbulo ir trokšta patirti tikro: „Aš iš viso nieko nežinau! ˂...˃ Apie tai, kas yra kitapus muilo burbulo! – Sušuko Ana. – Aš noriu... noriu...“ (p. 27). Anai Abelis atrodo kaip likimo nuskriaustas ir kitų nesuprastas vaikinas, po kurio atžagarumo kauke slepiasi geras ir jautrus žmogus, kurį ji vienintelė sugebėjo pastebėti.

 Abeliui taip pat netrukus sueis aštuoniolika, tačiau skirtingai nei kiti jis neturi kada džiaugtis jaunyste, nerūpestingumu, svajoti. Augęs socialinės rizikos šeimoje, patyręs smurtą ir prievartą, jis ir jo šešiametė sesutė Micha, motinos palikti likimo valiai, turi gyvenimą tvarkytis patys. Matydamas ką socialinė sistema daro su vaikais, jis nė už ką jos nenori atiduoti, todėl, kaip pats sako, tampa jos tėvu. Aną žavi, koks rūpestingas ir geras jis savo seseriai, kaip seka jai pasaką, kuri, kaip paaiškėja, yra į poetinę, alegorinę kalbą išversta jųdviejų, o vėliau ir Anos tikrovė.

Abelio pasaka, kaip pripažįsta pats, paremta „Mažojo princo poetika“ (p. 63), yra apie mažąją karalienę (t. y. seserį Michą), kurios sala sugriūna ir ji, padedama ištikimo sargo (t. y. Abelio), turi leistis į pavojingą kelionę, kad surastų žemyną, kur vėl galėtų būti saugi. Pasaka tokia baugi ir kupina pavojų, kaip ir jų gyvenimas. Ši pasaka – tai būdas Abeliui, svajojančiam tapti rašytoju, menine kalba išsakyti savo baimes, ieškoti sprendimo, įspėti seserį saugotis pavojų (taigi menas laikomas įtaigesniu už kasdienę didaktiką!), o kartu ir tiesiog brangus laikas su ja, vienintelė dovana, kurią jis jai gali padovanoti.

Vis dėlto tikrasis pasakininkas šioje istorijoje ne Abelis, bet pats pasakotojas – savąją istoriją jis kuria ne kaip realistinę, bet epinę, kone mitinę, nors ji ir vyksta mums apčiuopiamoje tikrovėje, kitaip tariant susikerta kūrinio turinys su forma. Pasakotojas elgiasi lyg žynys – visa knyga prikaišyta miglotų perspėjimų apie tykančią nelaimę, didelius išbandymus, kančią, užklupsiančius knygos protagonistę Aną. Apie kažką galingesnio negu žmogus, kažką, galinčio nuspręsti jo gyvenimo aplinkybes, pasakotojas užmena jau romano pradžioje pateikta „Balade apie jaunus“:

 

„visi jūs stovit audroje

jaunystės prakeiktos

kiekvienas vis kitaip deja

savas tiesas kartos

 

˂...˃

šis amžius jus sutraiškys

arba užgrūdins“ (p. 7)

 

Tad ir veikėjai čia, nors atrodo labai realūs, labai primena ir mitinius herojus, priverstus žaisti pagal jiems primestas taisykles ir aplinkybes. O su jų gyvenimais žaidžia pats likimas, ar, kaip įvardijama baladėje, šis amžius. Ne patys veikėjai čia sprendžia, ką daryti, tokios laisvės jie neturi:

 

„Žvelgi lyg okeanas

Lyg jūra be krantų

O jie užšalę mena

Kaip laisvės troškai tu

 

Pasaulis senas aiškiai

Tą suvokei atbudęs

Šis amžius jus sutraiškys

Arba užgrūdins“ (p. 7)

 

Pasaulis senas – surambėjęs, nepakeičiamas, tad telieka žaisti, nė neįmanoma nepaklusti.

Būtent taip elgiasi Ana, ji, rodos, sutverta kentėti ir būti mulkinama, išlikti naivi ir neregėti jokių įspėjamųjų ženklų, negirdėti proto balso. Ir Ana nesiklauso, leidžiasi manipuliuojama ir išnaudojama. Po Abelio mamos dingimo, paskui jį nusidriekia žmogžudysčių šleifas, tačiau iš pradžių Ana nepajėgia sujungti pabirų taškų, o vėliau, sužinojusi tiesą, juos ignoruoja. Būtent tai ir kaip istoriją traktuoja, kokią moralinę poziciją prisiima pasakotojas, labiausiai stebina ir baugina. Nesvarbu, ar Abelis ją išprievartauja, ar žudo žmones, jai jis geras ir nuostabus – pirmu atveju ji pati kalta, antru – aplinkybės. Ji pasiryžusi atleisti ir pamiršti viską dėl beprotybe tapusios meilės (prisiminkite pavadinimo paantraštę).

Atrodo, kad autorė įnikusi į metatekstinius žaidimus (įdomius, bet daugelis skaitančių paauglių to nepastebės), kad, rodos, pamiršta, jog rašo jaunai, besiformuojančiai asmenybei, kad toks šios istorijos romantizavimas (nepaisant perspėjimų apie liūdną baigtį ir pavadinimo paantraštės) yra neatsakingas ir atsainus žingsnis. Tokį atmestiną požiūrį į etinę romano pusę ypač puikiai iliustruoja knygos pabaiga, kurioje Ana, Abeliui nusižudžius, fantazuoja, kad viskas galėjo pasisukti kitaip – ji juk būtų laukusi jo grįžtančio iš kalėjimo, būtų išsipildžiusios jos pūkuotos svajonės apie meilę ir šeimą, ateitį kartu su žudiku ir savo pačios prievartautoju. Jokios pamokos mergina taip ir neišmoksta, nieko vertingo autorė nepateikia ir skaitytojui, nieko, kas padėtų permąstyti istoriją per kitokią moralės prizmę, suvokti Alisos klaidas.

Žinoma, tenka pripažinti, kad autorė geba puikiai megzti įtemptą pasakojimą iki pat paskutiniųjų knygos puslapių, ne tik savo veikėjus, bet ir skaitytojus vedžioti už nosies, įsitraukti į detektyvinę liniją ir leisti aklai spėlioti, nes jam, kaip ir Anai, vis suteikiama ne tik neaiški, bet ir apgaulinga informacija. Tie 400 puslapių praslysta pro pirštus lengvai, neužkliūdami, nėra čia ko sustoti ir pagalvoti, knygą reikia vartoti ir tai malonu. Nepaisant to, knygai paprasčiausiai norisi sakyti „ne“.

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.