Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Marius Burokas. Nuostaba būti žmogumi






Pelikanas: miesto pasakojimas: apysaka / Leena Krohn; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Jurga Budrytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 190 p. – (Nerealu!). – ISBN 978-609-441-116-8


Būti žmogumi – nelengvas užsiėmimas. Deja, augdamas ir jau suaugęs nebepastebi elementariausių savo būties ir buities keistumų, sąlygotumų, ribų, įpročių, ritualų, abejingai leidi sau nepastebėti žmogaus sukurto pasaulio grožio ir bjaurasties. Tam, kad atgaivintume požiūrį į pasaulį, kad pastebėtume jį ir save jame, reikia Kito – kito, dažnai naivaus, kartais neįprasto žvilgsnio. Tas Kitas gali būti Karlsonas, gali būti Mumis – nesvarbu. Svarbu, kad jis suprantamai ir įdomiai perteikia pasaulio daugialypiškumą ir įvairumą. Tokius personažus ypač moka kurti  skandinavų rašytojai.

Suomių rašytoja Leena Krohn į pasaulį žvelgti pasirinko pelikano akimis. Berniukas Emilis po tėvų skyrybų su mama persikelia į miestą. Netrukus jo dėmesį patraukia vienas labai keistas, paukštį primenantis ponas. Berniukas nusprendžia jį pasekti ir išsiaiškina, kad keistasis ponas gyvena kaimynystėje, jo vardas – Hiuriulainenas ir jis iš tikrųjų ne žmogus, o pelikanas. Suaugusieji to nemato, nes jie pripratę žvelgti ne į esmę, o į drabužius, išorinius požymius, o vaikai, kurių žvilgsnis nesudrumstas sąlygotumų, neribotas, iš karto įžvelgia, kad Hiuriulainenas – paukštis. „Kadangi vaikštau su žmogaus drabužiais, esu žmogus. Vyrauja toks požiūris“, – sako pats pelikanas (p.15).

Berniukas susidraugauja su paukščiu – išmoko jį rašyti ir skaityti, supažindina su žmonių gyvenimu. Pelikanas, pasirodo, pats nusprendė tapti žmogumi, nes žmogus brovėsi į pelikanų gyvenamas teritorijas. „Aš ėmiau pavydėti žmonėms. Pagalvojau: jeigu negaliu ramiai sau gyventi kaip paukštis, reikia tapti žmogumi. (...) Metų metus tyrinėjau žmonių gyvenimą. (...) Lioviausi būti paukščiu ir nusprendžiau būti žmogumi“ (p. 32-34).

Pelikano pasakojimas kaip jis tapo žmogumi – savotiška „dikensiška“ žmogaus kilimo iš dugno odisėja. Vaizduodama kaip pelikanas nakvoja po valtimi, vagia maistą, ieško darbo, autorė skaitytojui parodo ir tamsiąją gyvenimo mieste pusę – atstumtųjų, visuomenės atmestųjų vargus. Tačiau tai nėra niūrus pasakojimas, jame nemažai šviesių ir komiškų akimirkų.

„Aš sužmogėjau, taip jau yra, sužmogėjau greičiau ir labiau, nei būčiau galėjęs patikėti, ir čia, šiame mieste, jau yra dalykų, kurių nenorėčiau atsisakyti. Pavyzdžiui, opera“ (p. 76).

O berniukas Emilis mieste, „begalybėje kubo formos pastatų, kur žmonių gyvenimai buvo sudėlioti vienas virš kito“ (p. 17) jaučiasi vienišas, tad draugystė su pelikanu – jam tikras išsigelbėjimas. Jis pats pasijunta atsakingas už vienišių, turi kuo rūpintis. O taip pat turi gerokai pasukti galvą, bandydamas paaiškinti pelikanui, kas, pavyzdžiui, yra kalėjimas, kas yra kinas, kodėl laikraštyje rašomos visokios baisybės.

Pelikanas ypač žavisi tuo, kas jo manymu, gražiausia žmonėse – sugebėjimas kurti meną, mokslą, smalsumas. Jis godžiai skaito literatūrą, mokslo veikalus, siurbia kultūrą kaip kempinė. Autorė pabrėžia, kad būtent per kultūrą žmogus tampa žmogumi, atsiskleidžia gerosios jo būdo pusės. „Palyginti su mumis, pelikanais, jūsų nosis trumpa, bet kur tik jūs nespėjote jos įkišti.  Nėra pasaulyje smalsesnio gyvūno už jus. Ir keistesnio. Kas gali jus perprasti?“ (p. 149). Pats Hiuriulainenas ima dainuoti operos chore, o vėliau kurti dainas ir dainuoti jas restoranuose.

Šalia pelikano sužmogėjimo istorijos vystoma ir Emilio gyvenimo ir augimo istorija – jis aplanko naują tėčio šeimą ir supranta, kad „to, kas prarasta, nesugrąžinsi. Bet kaip atlygį jis gavo tai, be ko netapsi žmogumi, – jis gavo praeitį“ (p. 98). Be to, Emilis sutinka Elzę – bendraamžę kaimynę, jie pajunta vienas kitam simpatiją.

Deja, netrukus paaiškėja, kad buvimo žmogumi kaina pelikanui – per didelė. Jis supranta, kad niekada iki galo nepritaps prie žmonių visuomenės, suvokia, kad išsižadėjęs savęs, laimingas netaps, praras savastį, o taip pat suvokia, kokie žiaurūs gali būti žmonės kitaip atrodančiam, kitaip besielgiančiam ir mąstančiam. „Pas jus esu girdėjęs sakant: „Prigimties nepakeisi.“ Man buvo skirtos paukščio plunksnos, ir aš turėjau jas pasilikti. O tau skirti žmogaus drabužiai, neiššvaistyk savo gyvenimo veltui“ – pataria pelikanas Emiliui.

Knygos pabaigoje Emilio ir pelikano keliai išsiskiria – paukštis grįžta pas savuosius, o Emilis – į miestą. Tik dabar jis geriau suvokia buvimo žmogumi sunkumus ir atsakomybę, žino, kad būti geram – sunku, bet tai žmogaus pareiga.

Leenos Krohn knyga – gili ir prasminga istorija apie savitumą, apie tolerancijos stoką, apie mokymąsi priimti tai, kas žmogiška ir ne žmogiška. Visa ši kelionė po gyvenimo absurdus ir realijas tik parodo, koks komplikuotas žmogaus pasaulis ir gyvenimas, žvelgiant į jį iš paukščio perspektyvos.

Autorės pasakojimas paprastas, skaidrus, atmieštas švelniu humoru. Įsimintinos ir knygoje gausiai pateikiamos pelikano dainos. Knyga nėra itin niūri ar didaktiška, tai – talentingai perteikta draugystės ir brendimo istorija.

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.