Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Viktorija Uzėlaitė: „Vertimo meno mokausi ne iš autoritetų, o iš kalbos“
2020-08-24



Vertėja Viktorija Uzėlaitė, verčianti knygas iš anglų ir vokiečių kalbų, sako, kad jau seniai neskaičiuoja išverstų knygų: nustojo priartėjusi prie šimto. Mažame kaimelyje šalia Utenos gyvenanti Viktorija vertėjo darbą vadina svajonių profesija ir džiaugiasi, kad gali versti tas knygas, kurios jai pačiai įdomios.


V. Uzėlaitės verstos knygos nuolat patenka į bibliotekų skaitomiausių knygų dešimtukus, bet ji to nesureikšmina, sako, kad svarbiausia, jog žmonės apskritai skaitytų. „Beprotiškai myliu savo darbą, tačiau ne tik jį. Mėgstu pasivaikščiojimus, keliones, mėgstu ir knygas skaityti, ir po žemę pasikapstyti, nors niekada nemaniau, kad tai man gali patikti. Iš tiesų daug ką mėgstu, ne vien tik darbą, bet būti vertėja man yra svajonių profesija“, – pokalbio metu kalbėjo Viktorija.


Viktorija, šiandien esate populiari ir mėgstama vertėja. O kokia buvo darbo pradžia? Ar daug pastangų teko dėti, kad įrodytumėte savo vertę?

Pastangų, žinoma, reikėjo, nes kol nesi išvertęs knygos, tol niekas nežino, kokia tavo darbo kokybė, o kad gautum pasiūlymų versti, turi pateikti įrodymų, jog sugebi tai daryti. Pirmoji mano išversta knyga buvo dalykinė. Dirbau Valdorfo mokykloje, leidome antroposofinės medicinos knygą, ir kadangi aš buvau kalbos specialistė, man pasiūlė ją išversti. Tai padėjo pajudėti iš rimties taško. Maždaug tuo pat metu gavau netikėtą užsakymą iš „Vagos“ leidyklos grožinei knygai. Tai buvo dizainerio W. Joop pusiau biografinė knyga „Vilko kailyje“. Po tos knygos supratau, kad toks darbas man labai patinka ir kad aš tinku tam darbui. Susisiekiau su „Alma littera“ – tada ji buvo neseniai įsikūrusi, sparčiai auganti leidykla, ir paklausiau, ar jiems nereikia vertėjos. Davė bandomąjį vertimą, išverčiau ir gavau darbą. Iš pradžių dirbau su pertrūkiais – kartais turėjau vertimų, kartais neturėjau. Bet pamažu įsivažiavau. Lūžis darbe, po kurio užsakymai pradėjo plaukti, buvo S. Meyer knyga „Saulėlydis“. Dabar jau galiu sau leisti rinktis, kurias knygas versti.

Šis darbas – Jūsų vaikystės svajonė? Kuo Jus sudomino vertimas?

Vaikystėje labai mėgau skaityti. Svajonių dėl profesijos turėjau įvairiausių. Galvojau net ir apie mokytojystę. Paskutiniais mokslo metais, kai buvau prispirta galvoti, kuo galėčiau užsiimti ateityje, supratau, kad man patinka vokiečių kalba. Kuo daugiau mokiausi, tuo labiau ji mane traukė. Pagavo toks užsidegimas, jog mintinai mokiausi žodynėlį, skaičiau knygas vokiečių kalba, laikraščius. Tuomet ėmiau svajoti, kad norėčiau būti vertėja, bet nežinojau, ar pavyks.

Stojau į pedagoginį universitetą, nes tuo metu pedagoginiame buvo stiprus kalbų mokymas. Rinkausi vokiečių kalbą. Iš pradžių buvo labai sunku, nes visos paskaitos, tiek gramatika, tiek fonetika, leksika, literatūra vyko vokiečių kalba. Bet po kelių mėnesių visas kursas persilaužė ir pradėjo kalbėti visiškai laisvai. Šalia pagrindinės kalbos galėjom rinktis antrą – anglų arba prancūzų. Norėjau išmokti jas abi, pasimokiau metus, bet dėl didelio krūvio prancūzų kalbos atsisakiau.

Iš ko teko mokytis vertimo subtilybių? Ar turite autoritetų vertimo srityje?

Labai daug išmokstu iš redaktorių. Didelę pagarbą jaučiu nepaprastai kruopščiai redaktorei Danutei Gadeikienei, su kuria daug teko bendradarbiauti.

Žinoma, mokausi ir skaitydama. Būna, kad randu kokį įdomų žodį ar posakį. Žaviuosi nepaprastai turtinga vertėjo Teodoro Četrausko ir rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kalba.

Užsiminėte, kad galite rinktis, kokias knygas versti. Su kokiais tekstais dirbti Jums įdomiausia?

Labiau mėgstu grožinę literatūrą, patinka knygos jaunimui. Ypač fantastikos žanrui priskiriami kūriniai – apie ateities visuomenes, keistas būtybes. Verčiu romanus, man patinka veiksmo romanai, trileriai. Kadangi teko porą metų studijuoti psichologiją, tai mėgstu versti psichologines knygas. Esu išvertusi kelias kulinarines, bet daugiau jų nebesiimu, nes nemažai vargo, kol išsiaiškinu visus ingredientus, kurių mes neturim. Žinomiausi mano vertimai – knygos paaugliams: „Saulėlydžio“ serija, „Vampyrės dienoraštis“, išverčiau John Flanagan „Žvalgo mokinio“ visas trylika dalių. Šiuo metu verčiu „Bado žaidynių“ priešistorę. Labai įdomu versti, laukiu šios knygos pasirodymo. Esu išvertusi nemažai romanų suaugusiems. Visgi manau, kad man geriau versti knygas paaugliams.

Kaip atrodo Jūsų darbo diena? Galbūt turite kažkokių ritualų, be kurių neįsivaizduojate darbo?

Stengiuosi pradėti darbą kuo anksčiau ryte,tada būnu labai darbinga. Kas valandą darau 10–15 minučių pertraukas. Per tą laiką ką nors nuveikiu namie, papusryčiauju su šeima ar susitvarkau. Po pietų pradeda imti nuovargis, tada jau pertraukėlės ilgėja. Stengiuosi per dieną išversti maždaug pusę autorinio lanko, bet būna įvairiai. Priklauso nuo knygos sudėtingumo, nuo to, kiek tuo metu turiu darbų, kurie yra skubesni, o kurie gali palaukti. Baigusi versti viską perskaitau, peržiūriu, ar nepalikau klaidų.

Kartais dėl nuovargio būna taip, kad, atrodo, visiškai paprastas žodis, bet niekaip negaliu jo prisiminti. Mėginu ieškoti reikšmės, bet nerandu. Tada tenka pasukti galvą, koks žodis čia tiktų pagal kontekstą.

Man labai svarbi darbo vieta. Turiu tam atskirą kambarį. Atsidarau langą, kad būtų vėsu, grynas oras. Gera, jei kregždės už lango, paukščiai čiulba, visur žaluma. Tokie dalykai labai padeda.

Kokie įsimintiniausi Jūsų, kaip profesionalios vertėjos, susitikimai su literatūra?

Didžiausią įspūdį ir vaikystėje, ir dabar palieka A. de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ – parankinė mano knyga. Kitas nepaprastas šio rašytojo kūrinys – „Citadelė“. Labai patinka H. Murakami kūryba. Ir būtinai noriu paminėti G. K. Chestertoną, kuriantį giliaprasmius filosofinius romanus.

Geras vertėjas gali prakalbinti bet kurį tekstą?

Jeigu tekstas yra geras ir vertėjas yra geras, tai, aš manau, tada tikrai rašytojas su vertėju susikalba ir supranta vienas kitą.Geras vertėjas gali perduoti tai, ką geras rašytojas nori pasakyti. Jeigu vertėjas neprilygsta rašytojui, tada sunkiau. Jeigu rašytojas rašė atmestinai ar neturi didelių gabumų, vertėjas gali tam tikra prasme šiek tiek pataisyti tekstą. Dėl vertėjo ir redaktoriaus pastangų tekstas gali pagerėti.

Ar būna, kad tenka taisyti tekstą?

Kartais būna. Tai nereiškia, kad vertėjas perkuria tekstą. Bet yra tam tikrų kalbinių niuansų. Tarkim, anglakalbiai rašytojai mažiau suka galvą dėl sinonimų. Jų tekstuose vienoje pastraipoje žodis „ėjo“ gali būti pavartotas kokius septynis kartus. Arba žodis „nusišypsojo“ viename puslapyje dešimt kartų. Tada jau mes, vertėjai, neriamės iš kailio ir tuos visus „ėjo“ ir „džiaugėsi“ keičiam sinonimais. Vokiečių kalba yra daiktavardinė. Verčiant irgi nutinka taip, kad tekste būna per daug daiktavardžių. Tuomet galvoji, kaip juos pakeisti į veiksmažodžius.

Darbo metu būnant taip arti knygos dar lieka noro ir laiko skaityti kažką savo malonumui?

Knygą, kurią verčiu, skaitau keturis kartus. Pirmiausia prieš versdama, tuomet skaitau versdama, išvertusi, kai tikrinu, ar viskas gerai, ir gavusi suredaguotą variantą. Vos ne mintinai viską išmokstu.

Literatūros man niekada nebus per daug. Skaitau daug knygų. Gaila, kad laiko tam lieka mažokai. Skaitymui išnaudoju visas laisvas valandėles. Skaitau ir norėdama pailsėti, ir siekdama sužinoti kažką naujo. Poilsiui renkuosi trilerį, detektyvą, fantastiką. Tokią literatūrą, kuri padeda nusikelti mintimis į kitą pasaulį ir pamiršti viską aplink. Taip pat mėgstu psichologines, teologines, pedagogines knygas.

Neseniai asociacija LATGA paskelbė praėjusių metų bibliotekų skaitomiausių knygų dešimtukus. Populiariausių vertėjų dešimtuko pirmojoje vietoje – Jūs. Ar laikote tai įvertinimu? Jums svarbu, kad Jūsų verstos knygos būtų skaitomos?

Pirmiausia džiaugiuosi tuo, kad žmonės apskritai skaito. Ne tik mano verstas, bet ir kitas knygas. Džiaugiuosi, kad jaunimas skaito. Žmogus, neskaitantis knygų, netenka didelio malonumo, praranda galimybę lavinti mąstymą. O skaitant lavinama vaizduotė. Žinoma, man smagu ir tai, kad mano versti kūriniai sulaukia skaitytojų dėmesio.

Esate mama. Skatinate savo vaikus skaityti? Galbūt turite paslapčių, kaip vaiką sudominti skaitymu?

Stengiuosi nespausti savo vaikų, bet papasakoju, kokių įdomių knygų yra, ką skaičiau, ką skaitau dabar. Kartais su jauniausia dukra pasidarom skaitymo pusvalanduką – skaitom drauge. Tai ir bendra veikla, ir abiem smagu, ir naudinga. Nemanau, kad yra kažkokių gudrybių, kaip sudominti vaikus literatūra. Daug duoda tėvų pavyzdys. Bent jau man mano tėvų pavyzdys labai daug ką davė. Tikiuosi, kad ir aš savo pavyzdžiu bent šiek tiek įkvepiu vaikus paimti į rankas knygą.

Galbūt galėtumėte parekomenduoti kelias savo verstas knygas vaikams, paaugliams, suaugusiems?

Paaugliams berniukams tikrai patiks J. Flanagan „Žvalgo mokinio“ ir „Brolijos“ serijos. Jauna nuostabi paauglių rašytoja F.Hardinge kuria keistus, šiurpokus psichologinius mistinius trilerius. Visi, kam tai patinka, čiupkite „Veidą kaip stiklą“. Suaugusieji, net jei manote, kad filosofija ne jums, perskaitykite S.Bakewell knygą „Egzistencialistų kavinėje“. Knyga, kuri praturtina.

Norint išversti knygą užtenka mokėti užsienio kalbą bei turėti kalbos pojūtį ar reikia ir kokių nors specifinių žinių, įgūdžių, savybių?

Jei grožinei literatūrai, tai… Na, prisireikia. Pavyzdžiui, kažkokių vietovardžių ar istorinių faktų. O jei specialioji literatūra, reikia ir tam tikrų žinių. Tarkim, psichologinei literatūrai labai daug visko reikia žinoti. Tada ieškau internete, bibliotekoje. Vertėjas turi gebėti išlaikyti dėmesį, mokėti susikaupti. Jam reikia kantrybės, savidrausmės, gebėjimo ištverti vienatvę. Ir būtinai reikia mylėti knygas, mylėti žodį. Nenoriu apie nieką kalbėti blogai, bet tikrai yra vertėjų, kurių vertimus skaitydamas supranti, kad jis neįsiskaitė į knygą, nesuprato, apie ką autorius kalba.

Kalbant apie verstines knygas dažniau akcentuojamas autorius, vertėjas tarsi nustumiamas į paraštę. Bet norint kūrinį pateikti kitakalbės šalies skaitytojui, vertėjo meistrystė ir vaidmuo yra ne mažiau svarbu?

Aš tikrai nesijaučiu tokia svarbi kaip autorius. Man nereikia garbės, užtenka, kad mano pavardę galima rasti atvertus knygą. Nesutikčiau, kad vertėjas tiek pat nusipelnęs kaip autorius. Kūrybinis rašytojų darbas yra labai sunkus, o vertėjo darbas daugiau techninis. Kūrybiškumas vertėjui gal net trukdytų. Versdamas tu kaip tik turi pamiršti save, savo norus, ir galvoti, ką autorius norėjo pasakyti, kas slypi tarp eilučių, kaip skamba žodžiai, kokį vaizdą ar jausmą jie turėtų iššaukti.

Norėčiau, kad apžvelgtumėte verstinės literatūros kontekstą Lietuvoje. Kaip vertinate – ar ši literatūra yra pakankamai aukšto lygio menine ir vertimo prasme?

Tai, kokią knygą leidėjas nuspręs leisti, priklauso nuo paklausos, nuo to, ką žmonės skaito. Aš, jei būčiau leidėja, vertėja ir skaitytoja viename asmeny, rinkčiausi kiek kitokias knygas. Bet visiškai pasitikiu leidėjų pasirinkimais, nors pripažįstu, kad kartais verčiu meilės romaną ir galvoju, kas gi gali juos skaityti.

Norėčiau pagirti leidyklą „Nieko rimto“, kuri formuoja skaitytojų skonį, ugdo juos ir atsirenka tikrai kokybišką literatūrą.

Dėl vertimų kokybės, kaip ir sakiau, kartais atrodo, jog vertėjas neįsigilino į tekstą. Taip nutinka galbūt todėl, kad kai kurie vertėjai į knygą žiūri tik kaip į darbą, gal net nelabai mylimą darbą. Geras, atsidavęs vertėjas neskaičiuoja laiko. Jeigu man pasiūlo versti knygą iš serijos, kurios dalis jau yra vertę kiti, aš pirmiausia perskaitau ankstesnes dalis. Vieną seriją esu vertusi su kitu vertėju. Aš – pirmą ir trečią dalis, o jis antrą. Skaitydama jo vertimą supratau, kad jis neskaitė pirmosios dalies. Tada būna pikta, nes nukenčia bendro darbo kokybė. Būtų idealu, jei visą seriją galėtų versti vienas žmogus. Tuomet ir serija būtų vientisesnė, ir vertėjui lengviau. Kai verčiu seriją, viskas joje man tampa sava. Tą išgalvotą pasaulį pažįstu kaip savo pasaulį ir gyvenu jame kelis metus. Taip pat būtų idealu,jei kiekvienas vertėjas mylėtų savo darbą.

Sakote, jei būtumėte ir leidėja, rinktumėtės kiek kitokias knygas. Kokias?

Jei iš grožinės literatūros, versčiau daugiau trilerių. Taip pat tai, ką dabar verčiu jaunimui. Jeigu iš dalykinės literatūros, rinkčiausi ne populiariąją psichologiją, o knygas, iš kurių žmonės gali kažko išmokti. Nes kai skaitai populiariosios psichologijos knygas, atrodo, viskas jose labai protinga, bet perskaitai ir supranti, kad nieko naujo nesužinojai. Jose rašo tai, ką kiekvienas, vadovaudamasis sveiku protu, ir taip žino. Rinkčiausi knygas, kurios verstų susimąstyti ir suteiktų naujų žinių.

Ko norėtumėte palinkėti sau kaip profesionaliai vertėjai?

Norėčiau sau palinkėti išmokti pailsėti. Bėda su mylimu darbu yra ta, kad kartais jis taip įtraukia, jog pamiršti, kad yra ir kitų dalykų. Labai stengiuosi nepamiršti. Stengiuosi turėti dvi laisvas dienas per savaitę, laisvus vakarus, bet kartais taip įsitraukiu į verčiamą knygą, kad dirbu šešias dienas per savaitę po dešimt valandų kasdien. Nors prieš pradėdama versti perskaitau knygą ir žinau, kuo viskas baigsis, kartais, jei knyga labai gera, net tvarkydama namus gyvenu knygos pasaulyje ir trokštu kristi į jos veiksmą. Su viena vertėja taip esame šnekėjusios, ji sako: „Taip tingiu versti, tai einu grindų plauti.“ O aš sakau: „O aš taip tingiu plauti grindis, kad geriau sėsčiau ir visą dieną versčiau.“ Tada tenka susiimti ir už ausų ištraukti save iš to rimto. Taigi palinkėčiau sau pusiausvyros.

Kalbino Rasa Milerytė


 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.