Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Faustas Befė. Dvi novelės

2015-09-03

 

Faustas Befė

 

Esu Faustas Befė. Man 17 metų, gyvenu mažame Radviliškio miestelyje, kuris geriau žinomas kaip Lietuvos geležinkeliečių sostinė, mokausi Lizdeikos gimnazijoje.

Savo kūrybinį kelią pradėjau gana anksti, kai ištisas dienas sėdėdamas namuose ar lakstydamas močiutės darželiuose kurdavau įvairias istorijas su atskirais pasauliais, jų personažais, savitomis kalbomis, papročiais. Vėliau mano fantazijų pasaulis plėtėsi lietuvių kalbos pamokose ir tarp mėgstamų bibliotekos knygų.

Kūryba man leidžia patirti nenusakomą malonumą, nes žodžių muzika yra ir, tikiuosi, išliks gražiausia mano ausims.

 

Legenda apie baltąjį balandį

Laukuose daug akmenų: didelių ir mažų, vienspalvių ir margų, apvalių ir kampuotų, saulėje spindinčių ir turinčių magneto jėgą. Jie įvairūs, kaip ir žmonės, kuriuos sutinkame keliaudami laiko karuselėje. Dar ir dabar pamenu dainelę, kurią dainavome per tikybos pamokas pradinėse klasėse: „Toksai storas, toksai plonas nori būti šventas…“ Norime išsiskirti iš kitų, nebūti tuo pilku parugės akmeniu, kurį apdainavo poetė. Esame karjeristai iš prigimties, tik dažnai nesusimąstome: „O kokia kaina?“ Vis dažniau, pažindamas žmones, prisimenu istoriją apie baltąjį balandį, kurią prieš daugelį metų papasakojo Daujočių senelis.

*

Įpusėjo karšta vasara, galingi alyvmedžiai ir plytintys vynuogynai jau brandino naują derlių. Žuvies jūroje buvo tiek daug, kad išmaitindavo visą graikų tautą. Jūros gelmėse tada šeimininkavo Poseidonas, danguje viešpatavo griausmingasis Dzeusas, o giliai požemyje kūprinosi išbadėjęs Hadas, mirties įrankiu pasirengęs priimti naują auką. Tuo metu Pelos mieste gyveno baltas balandis, kurio plunksnos buvo dailiai prigludusios prie laibo kūnelio, o plasnodavo dangaus platybėse jis tarsi padūkėlis vėjas. Šis pašto balandis buvo ypatingas – jis suprato pasaulio tvarką ir žmonių kalbą. Išmintingasis paukštis, nutūpęs Eridėjo alyvmedžių giraitėje, mokė ne tik saviškius, bet ir kitus klausytojus gyvenimo išminties. Pleputės šarkos tarškėjo, kad jo pamokslų ateidavusios pasiklausyti net mūzos iš Olimpo kalno. Vieną vakarą baltasis balandis buvo labai piktas:

‒ Kiek aš jums kalbėjau, bylojau apie didingą išmintį! Apie naują aušrą ir religijos Tėvą, ateinantį iš rytinių kraštų! Koks egoizmas užvaldė protus ir pavertė jus tik instinktais besivadovaujančiais žvėrimis? Ar ne jūs buvote pirmieji, atsiradę šioje žemėje, ar ne mus pirmuosius apgyvendino rojaus soduose?

Minia tylėjo, tik kažkur tolumoje šniokštė audringa jūra. Paukštis, išskleidęs baltuosius sparnus, išdidžiai išrietęs puošnų kaklą, apsuko ratą virš Atėnės šventyklos ir, nutūpęs ant karo deivės skulptūros, tęsė išminties pamoką:

‒ Visą gyvenimą mokiau ir dalinausi žiniomis apie pasaulį, džiaugiausi meile ir užuojauta, nes laikiau jus savo broliais, mylėjau jus kaip patį save, o dabar matau, kad mano pastangos buvo beprasmės.

Susirinkusieji pajuto gėdą ir pyktį, nes kalbantysis rėžė tiesą nieko neslėpdamas, tik nusišėrusi varna piktdžiugiškai kranksėjo:

‒ Puikybė ir savimeilė verčia tave kalbėti niekus, tu manai esąs aukščiau visų, savo teisybę iškeli virš debesų, netgi paties Olimpo! Tu, apsimetėli, tik melą ir pavydą dalini.

Švilpaujantis varnėnas pasipūtė lyg povas ir ėmė plūstis:

‒ Eretike, dink, nešdinkis iš mūsų giraitės, kol galo per tave negavome, kol mirtis, dievų atsiųsta, neatėjo nudaigoti mūsų!

Visi susirinkę paukščiai pritardami ėmė šaukti, klegenti, mekenti ir tarškėti:

‒ Išvyti, išvyti jį! Nurauti plunksnas ir sudraskyti, kol jo protas nepakenkė mums!

Baltasis balandis, išgirdęs buvusių bičiulių žodžius, nuliūdęs atsiduso:

‒ Gerai, jei jūsų tokia valia, aš sutinku. Savame krašte pranašu nebūsi.

Tada lydimas švilpesio pakilo į orą ir apsukęs atsisveikinimo ratą virš Akropolio, pasuko pietų pusėn. Jis jau buvo pasiruošęs kelionei po pasaulį. Jis jau buvo pasiruošęs dalintis savąja išmintimi.

*

Jūra apačioje atrodė paslaptinga ir beribė, lyg giliai tamsioje bedugnėje slypėtų senieji Atlantidos lobiai ir auksiniai Poseidono rūmai. Švytintis vanduo, atspindėjęs saulės spindulius, atrodė tarsi galingas skydas, milžiniška siena, kurios pereiti negali niekas, nebent patys dievai įsileistų į savo draugiją, už tai paprašę didelės aukos. Saulė leidosi už horizonto, ir balandis jau buvo beprarandąs viltį pamatyti žemę, kai pastebėjo klykaujančių žuvėdrų pulką, skrendantį į pietryčius. Sekdamas jų būrį, jis skrido tolyn, kol tolumoje įžvelgė akmenuotą pakrantę, daužomą jūros bangų. Iš visų likusių jėgų jis mojavo sparnais, kol pasiekė salą, kurią anuomet žmonės vadino Rodo žeme. Tai buvo vieta, kurioje stiebiasi aukšti vaismedžiai, puikuojasi jūrininkų šventovės, o kelią pasiklydusiems Viduržemio jūros platybėse nušviečia Rodo koloso ugnis.

Jau kitą dieną baltasis paukštis liudijo savo mokymą Poseidono šventyklos soduose. Greitai pasklido kalbos po visą salą apie nepaprastą sutvėrimą, menką paukštelį, kuris kalba neįtikėtinus dalykus neišprususiai liaudžiai. Taip balandis per keletą mėnesių subūrė savąjį klausytojų ratą, jie tapo jo mokiniais ir bendražygiais. Derliaus nuėmimo dieną gyventojai šventė miesto aikštėje, atnašavo aukas savo dievybėms. Ta proga didysis balandis iš Pelos miesto sukvietė visus gyvius į Bacho mišką mokytis naujų gyvenimo tiesų:

‒ Aš, kaip ir jūs, esu mirtingas. Gimiau iš motinos ir tėvo. Esu paprastas varžtelis milžiniškoje besisukančioje mašinoje. Nesu nei dievas, nei pranašas, siųstas dievų. Aš nebetikiu senaisiais dievais, nes jie yra didžiausi egoistai ir veltėdžiai, jie nekenčia, žudo, pavyduliauja ir paleistuvauja.

Baltasis išminčius nutilo ir įsižiūrėjo į šviečiančias žvaigždes juodame danguje. Susirinkusieji gyviai tylėjo, įsitempę žiūrėdami į mokytoją ir kažko laukdami. Tik toli tamsoje aidėjo būgnų gaudesys ir puotaujančių miestiečių balsai. Balandis atsisuko į bendražygius ir mįslingai primerkęs akis paklausė:

‒ Kuo jūs mane laikote, broliai ir seserys? Kas aš esu?

Minia sujudo ir pradėjo garsiai klegėti:

‒ Dievas! Pranašas! Didis didžiausias! Mūsų išvaduotojas nuo žmonijos priespaudos! ‒ Balandis stebėjo šaukiančią minią ir jį užvaldė liūdesys:

‒ Ne! Nesu aš dievas ar pranašas! Meskite į mane akmenį, ir aš pradėsiu kraujuoti, sulaužykite sprandą ‒ mirsiu kaip ir kiekvienas mirtingasis!

Bet apsvaigusi minia buvo apimta euforijos ir nesuprato pranašo žodžių.

Kitą rytą visuose miškuose ir miesteliuose, kalnuose ir pievose pasklido žinia apie baltąjį balandį iš Pelos miesto, apie jo dieviškumą ir begalinę išmintį, su kuria negali lygintis net pats Dzeusas ‒ visų tėvas ir karalius. Tačiau balandis jautėsi toks liūdnas ir nesuprastas, kad nusprendė bėgti iš salos, kol beprotiška meilė jo nepražudė. Jis suvokė, kad savimeilė lyg beprotybė auga, auga, kol galiausiai tave apakina ir atima protą.

*

Anksti rytą Rodo žemė atrodė tyli ir nyki, saulės žiedas dar tik skleidėsi mėlynoje vandens paletėje. Paskutinį kartą pažiūrėjęs į miestą, balandis pakilo, suplasnojo sparnais ir paliko dar snaudžiantį miestelį. Per kaitinančią saulę jis skrido jūros platybėmis, kol pasiekė Kretos salą. Išsekęs paukštis šiauriniame krante ieškojo vietos, kur galėtų prisiglausti ir pailsėti. Neilgai klaidžiojęs, jis aptiko pilies griuvėsius, apaugusius susiraizgiusiais krūmais. Čia jis nusprendė lindėti iki vakaro, kol alinanti saulė nusileis į jūros gelmes. Jis užmigo, paniro į savo svajonių pasaulį, pilną spalvų ir garsų. Išsiblaškėlis nepastebėjo, kad vakarinėje griuvėsių pusėje glūdi ola, kurioje įsitaisiusi žvėrių karalienė Heradota.

Vakare, saulei nusileidus, karalienė kaip visada iškilmingai ruošėsi medžioklei. Primerkusi savo siauras akis ji pastebėjo, kad tolumoje ant apdžiūvusio medžio boluoja nematytas siluetas. Prisėlinusi arčiau, ji suprato, kad tai miegantis paukštukas, kurio grožis ir apvalios formos pakerėjo lapę. Tuo metu baltasis balandis iš Pelos miesto saldžiai snaudė, nieko neįtardamas apie bręstantį pavojų. Karalienė, prisiartinusi arčiau, dailiai užšoko ant aukščiausio akmens ir nuo jo liuoktelėjo ant šakos. Akimirka, ir balandis atsidūrė jos nasruose. Paukštis pajuto veriantį skausmą, pradėjo nevalingai plasnoti ir sparnais vožtelėjo karalienei per dailų snukutį. Ši atleido nasrus, ir ištrūkęs balandis nuskriejo aukštai aukštai, tiesiai į saulę. Baimė ir išgąstis užvaldė nelaimėlį, jis skrido vis aukštyn, kol pasiekė saulę, kuri kaitriais spinduliais išdegino jo silpnas akis. Baltasis balandis nematydamas kelio ilgai blaškėsi, jo jėgos pamažu seko, o iš žaizdos lašėjo kraujas. Kai neviltis ir bejėgiškumas palaužė balandžio sparnus, nusileido apleistų kapinių pakraštyje. Tuo metu iš šiukšlyno skrido pavargusių varnų debesis. Plėšikės, pastebėjusios kraujuojantį kūnelį, smigo žemyn. Išgaląstais snapais sudraskė jos baltąjį išminčių. Teliko tik mažas kraujo lašelis ir kuokštas plunksnų, kurias išbarstė siautulingi vėjo sūkuriai.

Nuo tada ir ėmė žmonės kalbėti, kad gyvenimas kaip balandis: jeigu jį laikysi per silpnai, jis išskris, o jeigu per stipriai, žus.
 
 
 

Jonvabalių žibintai

Apledėjusiu duobėtu keliuku pasukome namų pusėn. Vakarėjo, tolumoje mirksintys geltoni žibintai priminė grakštų jonvabalių šokį. Jau spėjau pasiilgti vasaros, nes šaltas vėlyvo rudens vėjas lyg vapsvos įgėlimai skaudžiai badė ausis. Nukritę lapai klijavosi į šąlantį žiemos kilimą, toli ūktelėjo tolstantis traukinys. Šis vakaras priklauso tik man! Pagaliau po ilgų pamokų ir sudėtingų repeticijų mano pirmasis koncertas! Pirštai lyg užstrigusi kasetė kartojo ir kartojo „Venecijos karnavalo“ akordus, o galvoje vis dar aidėjo pirmos tikrosios ovacijos.

– Ar patiko jums koncertas, mama? – paklausiau dailios šviesiaplaukės moters, kurią jau šešeri metai privalėjau vadinti mama.

– Man patiko, Bernardai, patiko, neblogai… – paskubomis išbėrė ši, taisydama mažojo broliuko pūkuotą kepurėlę.

– Visiška nesąmonė, geriau būčiau likęs namuose ir užbaigęs projektą, ‒ pagiežingai atsikrenkštė solidus vyras, maigydamas baltą „Minsko“ cigaretę. – Ir kodėl ta mokytoja grojo kartu, ar jis visai neįgalus, nesugeba vienas užlipti ant scenos ir pabarškinti tuo daiktu?

‒ Tas kūrinys skirtas dviem žmonėms, tiksliau pasakius, jo stilius kaip ansamblio, – bandžiau paaiškinti tėvui.

– Nešnekėk nesąmonių, – atkirto šis. – Ar mane kvailiu laikai? Taip ir maniau, Klara, kad tai buvo tik pinigų švaistymas.

‒ Baik, Karoliuk, – mama švelniai subarė brolį, kuris, atsisukęs į mane, maivėsi iškišęs liežuvį. – Pats kaltas. Ar nepameni, kaip gyreisi visiems prieš dvejus metus, kad tavo vyresnėlis turi idealią muzikinę klausą. Juk sakei, kad svarbiausia ne protas, o talentas, kuris ateityje gali daug uždirbti. Dabar vėl imsi kabinėtis prie manęs. Tai šlykštu. Ir Karoliuką išgąsdinsi, – dailų moters veidą iškreipė grimasa.

‒ Atleisk, brangioji, bet suprask: pikta, užkabino ant mano sprando neįgalų, ir dar jokios pagarbos, dėkingumo nesulaukiu. Vien tik įtarinėjimai ir kaltinimai.

‒ O kuo aš dėta? – sužybčiojo akimis mama. – Mano vaikas sveikas.

Kojos išdavikės susipynė, kluptelėjau, bet stipri vyriška ranka čiupo už kailinės apykaklės.

‒ Žiūrėk po kojomis, žioply, – šniokštė tėtis, purtydamas mane. – Ir taip gyvenimą sugadinai, dar sprandą nusisuksi, vėl bobulė apkaltins mane, kad nesirūpinu. Nulėks pas socialinius darbuotojus ir gėdos pridarys.

Pajutau, kad tuoj pratrūksiu, imsiu tiesiog raudoti, kumščiu tryniau akis, nes neturėjau teisės žliumbti, anot tėčio, tai net ir man būtų bobiška. Nenumaldomas skausmas vis plėtėsi mažyčiame, ligos iškraipytame kūne. Plėtėsi ir draskė į skutelius. Jaučiausi kaip alkanas žvėrelis, įkritęs į pamazgų duobę. Greičiau į savo kambarį, į savo erdvę, ten, kur tarp keturių sienų skamba Bethoveno „Likimo simfonija“, ir niekas nesišaipo, kai skaitau močiutės dovanotą Naująjį Testamentą ar eidamas miegoti atsisveikinu su pliušiniu meškinu, vienintele likusia Mamytės dovana. Ten būsiu vienas, būsiu saugus ir galėsiu pro tamsų langą antrame aukšte stebėti šviečiančius jonvabalių žibintus.

**

Ant balto mūro juoduoja lentelė: „Taikiųjų vienuolių gatvė 11“. „Pagaliau namai“, – prieidamas medinius kiemo vartelius ištariu mintyse. „Baigėsi dar viena diena, klasės draugas vėl priklijavo prie kuprinės užrašą: ,,Kvailys ieško panos“. Matyt, taip ir vaikščiojau kelias pamokas, kol matematikos mokytoja griežtai liepė susitvarkyti. Aišku, apkaltino, kad man vėl trūksta dėmesio, todėl šitaip neatsakingai elgiuosi. O dar tas pravažiuojantis automobilis aptaškė nuo galvos iki kojų. Kažkam, matyt, buvo labai smagu. Pripratau, kad aplinkiniams sukeliu tik sarkastišką juoką arba nebylią užuojautą.

Laikrodis jau mušė dvylika. Tėvai pirmojo aukšto svetainėje, sugulę ant juodo minkštasuolio, žiūrėjo kažkokį siaubo filmą. Alkani zombiai rijo besiblaškantį agonijoje kūną. Tėtis atsisuko ir abejingai nusižiovavo:

– Kodėl nemiegi? Ištrenksiu vieną dieną tą kompiuterį pro balkoną, vaikštai kaip tie zombiai išvarvėjusiomis akimis, – tingiai sugromuliavo versdamasis ant kito šono. – Jau taip proto nedaug, visiškai sukvailėsi.

‒ Netriukšmauk, prižadinsi Karoliuką, – bejausmis mamos balsas papildė dialogą.

– Gerai, mama, netriukšmausiu. Labanaktis, – nieko keista, kad atsakymo nebuvo. Kaip bučinio į skruostą ar pasakos prieš miegą. Vienišas ir nemylimas, tarsi šeimininkų paliktas šunėkas miestelio pakrašty, tyliai užkopiau į viršų. Grįžau į savo kambarį ir pradariau spintą – ideali tvarka. Močiutė mėgsta kartoti, kad tvarkos jausmą paveldėjau iš Mamytės. Mano pirmieji koncertiniai drabužiai. Apsivilkau juodą fraką, baltus marškinius, pasipuošiau raudonos spalvos varlyte, kurią prieš koncertą padovanojo muzikos mokytoja. Pažvelgiau į veidrodį kambario gilumoje. Į mane žvelgė nepažįstamas jaunuolis blizgančiomis akimis ir strazdanotu veidu. Keistas, dar niekada nepatirtas jausmas užpildė mano širdį bei sąmonę.

– Tu teisus, tėti, aš zombis. Aš kvailys. O tokiems viskas galima, – šyptelėjau kreiva, ligos sudarkyta šypsena. – Net ir tai.

Vaizdas veidrodyje susiliejo, širdis ėmė pašėlusiai kalti, ausis užgulė sunkumas, o galvoje sukosi vienintelė mintis: „Tu zombis! Tu zombis!“ Tuoj tuoj ims tekėti lipnus skystis, raudonai nudažysiantis kambario grindis. Mama tiesiog dievina raudoną spalvą. Pirštai suspaudė virtuvinį peilį, kurio prieš kelias dienas piktai pasigedo tėtis. „Aš jį grąžinsiu tau, tėti, ir tau, mama,“ – sušnibždėjau ir uždaręs broliuko kambario duris nusileidau laiptais…

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.