Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. „Pasidalinti pasaulį“

Recenzija

 

 

 


 
Padovanosiu tau saulę: romanas / Jandy Nelson; iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 382 p. – ISBN 978-609-01-2052-1

„Romanas, kuris žada nepakartojamą istoriją, ir savo pažadą įvykdo su kaupu“, – tikina leidėjai skambią frazę iškėlę ant Jandy Nelson knygos viršelio. Taigi, ar tikrai tokia nepaprasta yra ši amerikiečių paauglių rašytojos knyga, sulaukusi kelių apdovanojimų ir per vienerius metus nuo pasirodymo išversta į 25 kalbas? Žvilgtelkime.

Tai istorija apie dvynius – Nojų ir Džudę – jie yra ir istorijos pasakotojai. Dvyniai labai artimi, jaučia vienas kito esatį, nuotaikas, mintis, jie „kartu nuo pat pirmųjų ląstelių“ (p. 26), tad Nojaus įsitikinimu jųdviejų „viena bendra siela, kuria turime dalintis: tai medis liepsnojančiais lapais“ (p. 19). Tačiau, kaip matyti iš palyginimo, jų santykiai nėra idealūs, atvirkščiai, konfliktiški, liepsnojantys. Abu jie meniškos prigimties (tapytojas ir skulptorė),  abu trokšta įstoti į meno mokyklą, pelnyti tėvų pripažinimą, todėl tarpusavyje konkuruoja. Konkuruoja dėl visko, net pasaulio – nuo pat mažumės žaidžia žaidimą, siekdami mintyse padalinti pasaulį (vandenis, žemę, gėles, medžius, dangų ir kt.), stengiasi vienas iš kito už įvairias paslaugas, darbus ar ką kita išplėšti kuo daugiau pasaulio: „Kaskart skaitydama mano ir Džudės delnų linijas močiutė S. sakydavo, kad mudviejų linijose užtektinai pavydo gyvenimams dešimtsyk sužlugdyti“ (p. 31).

Knyga suskirstyta į kelis didelius skyrius, pakaitomis juos pasakoja dvyniai. Tačiau pasakojimo laikas nesutampa – Nojaus skyriuose pasakojama apie praeitį, apie tai, kas vyko, kai jiems buvo po 13 metų. Tiesa, pasakojama taip, lyg viskas vyktų čia ir dabar – esamuoju laiku. O Džudės skyriuose pasakojama apie dabartį, t. y. kada jiems po 16 metų. Abiejų jų pasakojimus skaitytojas skaito kaip lygiaverčius, lyg aprašomi įvykiai vyktų čia ir dabar, nesvarbu, kad nuo Nojaus skyriaus perėjęs prie Džudės mato praeities įvykių rezultatus. Abiejų istorijos yra viena istorija, tad skaidymas minėtais skyriais nepažeidžia kūrinio nuoseklumo, kiekviena praeities linija susieta su dabartimi, o siužetiniame lygmenyje laikų perskyra padeda išlaikyti įtampą, kuria intrigą, padeda geriau pažinti veikėjus.

Kartu taip suskirstyti skyriai žymi veikėjų tikrąsias tapatybes. Kai Nojui 13–14 metų jis išgyvena didžiausią kūrybinį pakilimą – daug piešia mintyse ir tikrovėje, pradeda suprasti, kad jį traukia vaikinai, atranda pirmąją meilę ir tuojau patiria sesers išdavystę, motinos mirtį ir neįstojęs į išsvajotą mokyklą kardinaliai pasikeičia. Visų pirma, atmeta savo kaip kūrėjo tapatybę, nustoja piešti, domėtis menu, tampa populiarus ir mėgaujasi vienadieniais malonumais: „Šis Nojus dar ir vaikšto su merginomis, tvarkingai šukuojasi plaukus, leidžia laiką „Taške“ ir žiūri sportą su tėčiu. Visiems kitiems šešiolikmečiams – normalu. Nojui – sielos mirtis“ (p. 153–154).

Tuo tarpu Džudei didžiausias pakilimo laikas – jos šešioliktieji metai. Po motinos mirties ji smarkiai pasikeitė, tuščias linksmybes iškeitė į mokslus meno mokykloje. Tačiau laiminga nėra, brolis su ja beveik nesišneka, ji jaučia kaltę ir yra įsitikinusi, kad mirusios močiutės ir mamos dvasios daužydamos jos kūrinius siekia atkeršyti už tai, kad ji tinkamai nepasirūpina broliu: „Tau reikia ko nors imtis, – sako ji [močiutė, – aut. past.]. – Pati žinai. Jis turėjo būti naujasis Šagalas, o ne dar vienas liurbis. Tu atsakinga už savo brolį, brangute“ (p. 61). Ji vis stengiasi per savo kūrinius įrodyti mirusiai mamai, kad gali kurti, nepaisant to, kad vietą meno mokykloje atėmė iš brolio, yra verta čia būti. Kartu Džudė puikiai supranta, kad mirusieji neprisikelia, tačiau tai, kad žmonės miršta, nereiškia, kad santykiai su jais irgi miršta, atvirkščiai, „jie tęsiasi ir visad kinta“ (p. 375). Taigi įsivaizduojami pokalbiai su močiute, mamos dvasios jutimas tėra lakios vaizduotės ir kaltės slegiamos sąžinės padarinys, mėginimas per projekcijas save nubausti už tai, kad atvirai nesugeba pasakyti, jog atėmė iš brolio vietą ir net gavusi ją nesugeba ja pasinaudoti.

Džudė nusprendžia, kad baigiamasis mokslo metų darbas bus ne keramikinis – iki šiol visi jos darbai, palytėti mamos, virsdavo į šukes – o akmeninis. Ji susiranda mieste gyvenantį talentingą skulptorių ir tampa jo mokine. Nauja erdvė ir naujos pažintys keičia merginą – ji tampa atviresnė gyvenimui, meilei, kūrybai. Kartu išlenda ir daug praeities paslapčių – mamos, meno kritikės, romanas su skulptoriumi, Nojaus poelgiai, nuslėpti dalykai, prisipažinti pagaliau išdrįsta ir ji.

Kaip ir buvo galima numanyti, kelis metus trukęs dvynių konfliktas turėjo išsispręsti. O tam, pasirodo, reikėjo ne tiek ir daug – abiem nurimti ir nuoširdžiai pasikalbėti, užbaigti kone visą gyvenimą trukusias varžytuves dėl talento, įvertinimo, mamos dėmesio, išdrįsti pasakyti tai, kas gali įskaudinti. „Mes viską sugadinome. Abu“ (p. 361), – sako Nojus seseriai ir po šių žodžių nebėra kelio atgal – tik pirmyn, sukurti savo pasaulį ir gyvenimą iš naujo, pamiršti rietenas, pavydą, skaudulius. Ir  padovanoti saulę. Ne atimti ar perleisti mainais už kokį nors kitą pasaulio dėmenį, bet padovanoti. Taigi neprašyti už šviesą ir gėrį nieko atgal, pradėti kurti naujais principais grįstus brolio ir sesers santykius. Tai jųdviejų naujas žaidimas, ne pasidalinti, bet perkurti pasaulį.

Jandy Nelson „Padovanosiu tau saulę“ – knyga, kuri užburia ir įtraukia nuo pirmų puslapių. Žavi istorija, pagrindiniai veikėjai, jų charakterių gelmė, teksto raiška. Pasakojime gausu nuojautų, fantazijos, vaizdinių, spalvų, išsipildančių ir išpildomų prietarų, pasakojimui suteikiančių žaismingumo. Atrodo, kad tarsi ore kone kiekviename puslapyje tvyro magijos užuominos, juk „ne tik menas, bet ir gyvenimas – magija“ (p. 360).

Gaila, bet tai laikina, nes, kaip sakoma patarlėje, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Nors istorija įtraukia, yra labai jausminga ir intensyvi, pamažu darosi pernelyg banali ir dramatiška, kol galiausiai į galvą telenda vienintelis palyginimas. Pasakojimas pradeda priminti meksikietiškas muilo operas – paslapčių, nutylėjimų, keršto, egzaltuotų jausmų, meilės trikampių ir nesusipratimų, neapykantos, dramatiškų įvykių telkinius, skirtus kedenti primityviausius žmogaus pojūčius, apdovanoti laiminga ir nekomplikuota holivudine pabaiga, bet palikti intelektualiai alkaną. Ir vis dėlto net jei visa tai puikiai supranti, į gerai suraizgytas, permainingas, nors ir pernelyg melodramatiškas istorijas kartais įklimpti malonu.

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.