Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. Kur veda Kevinas Brooksas?

 

 

 


 
Dienoraštis iš bunkerio: [romanas] / Kevin Brooks; iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 252 p. – (Beveik suaugę). – ISBN 978-609-01-1725-5

Populiarius paauglių problemų prozos siužetus, kur jaunas žmogus susiduria su įvairiomis gana siauro rato (artimosios aplinkos) problemomis: alkoholizmu, tėvų skyrybomis, narkomanija, lytinės tapatybės klausimais ir kitais sunkumais, rodos, vis dažniau keičia pasakojimai apie į globalias ar kitas itin sudėtingas situacijas pakliuvusius paauglius, kuriems tenka (našta? privilegija?) gelbėti suaugusiuosius ar net visą pasaulį. Tokia paauglių literatūra gerai pažįstama ir Lietuvos skaitytojams – turime išverstą Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogiją, Veronicos Roth „Divergentės“ trilogiją, Jameso Daschnerio seriją „Bėgantis labirintu“ ir kt.

Kevino Brookso „Dienoraštis iš bunkerio“ primena būtent tokias knygas, nors tai ne serija, o knygos siužetas neapima globalaus masto. Vis dėlto jis akivaizdžiai atėjęs iš suaugusiųjų populiariosios kultūros: literatūros, filmų, bet labiausiai realybės šou, o pagrindiniam knygos veikėjui, kas vis labiau būdinga dabartinei paauglių literatūrai, tenka sunki užduotis būti atsakingam ne tik už save, bet ir suaugusiuosius.

Realybės šou yra raktas, padedantis suvokti „Dienoraštį iš bunkerio“ – šeši skirtingo amžiaus, socialinės padėties, pažiūrų ir patirčių žmonės pagrobiami ir uždaromi bunkeryje, o jų elgseną stebi bei provokuoja nežinomas pagrobėjas. Per vieno iš pagrobtųjų dienoraštį ir skaitytojui suteikiama galimybė stebėti šou intymiausiu įmanomu būdu – ne per kamerą, bet per užrašus.

Buvęs tipinis priešraketinis bunkeris dabar pritaikytas gyventi šešiems žmonėms, o pagrobėjui – juos stebėti. Bunkeryje įrengti šeši vienodai įrengti kambariai, vonios kambarys, virtuvė, valgomasis, koridorius ir liftas. O kiekvienoje iš šių patalpų oro vėdinimo grotelėse įrengta po kamerą ir mikrofoną.

Pirmiausia į bunkerį patenka šešiolikmetis Lainas Vimsas, kuris spintelėje radęs užrašų knygelę ima joje fiksuoti savo mintis, jausmus, pabėgimo planus, žodžiu, viską, kas vyksta bunkeryje. Lainas – gatvės vaikas, prieš pusmetį pabėgęs iš namų nuo jo atžvilgiu apatiško tėvo narkomano. Kadangi „Dienoraštis iš bunkerio“ ir yra jo užrašai, vienintelį jį galime suvokti kaip charakterį, visi kiti veikėjai, su kuriais susiduriame per jo aprašymus, stokoja gelmės, psichologinės motyvacijos, todėl laikytini tipažais, atitinkančiais tam tikrus stereotipus.

Antroji į bunkerį patenka devynmetė Dženė, po jos į bunkerį atgabenami net du žmonės – įspūdingo stoto narkomanas Fredas ir Ania Meison, pasitempusi tridešimtmetė, užsiimanti nekilnojamuoju turtu. Penktasis žmogus – apvalainas kostiumuotas vadybininkas Viljamas Berdas, o galiausiai į bunkerį patenka pagyvenęs ir sunkiai sergantis juodaodis Raselas Lensingas. Jis fizikas, tad patyrinėjęs bunkerį pateikia šiek tiek informacijos apie jį, tačiau tai, kaip ir visi kiti mėginimai suvokti savo padėtį, aplinką, perprasti pagrobėjo žaidimą ar išsivaduoti, naudos neatneša.

Bunkeryje atsidūrus Dženei, Lainui nelieka nieko kito, kaip tik pasirūpinti vaiku – jokių suaugusiųjų, nieko, kas galėtų padėti, daugiau nėra. Tačiau tai nelengva, jis ne tik vienišius, pratęs rūpintis tik pats savimi, bet ir pats save laiko vaiku: „Aš pats dar vaikas. Vos šešiolikos. Visai neišmanau, kaip rūpintis kitais“ (p. 26). Vis dėlto tarp jo ir mergaitės užsimezga draugystė – visų vėlesnių įvykių metu jiedu išlieka kartu, saugo ir pasitiki vienas kitu.

O štai už suaugusiuosius prisiimti atsakomybę Lainas nenori – nors iš pradžių stengiasi visiems padėti ir palaikyti, jis nesulaukia atlygio, t. y. tokio paties palaikymo, todėl bando nusikratyti prisiimtos pareigos: „Man jau įkyrėjo būti mama. Jie žino, kaip veikia pristatymas. Jei ko norės, galės paprašyti patys“ (p. 54). Vis dėlto jam nepavyksta likti visiškai abejingam, jis ir toliau šiek tiek rūpinasi kitais bei bando suburti draugėn, kad būtų sugalvotas pabėgimo planas.

Veikėjų tipų pasirinkimas kūrinyje motyvuotas. Kuo arčiau kokios nors ribinės patirties yra veikėjas, tuo jis, patekęs į bunkerį, atrodo racionalesnis ir turi daugiau galimybių išgyventi. Lainas, Dženė, Raselas ir Fredas, skirtingai nei pasiturinti nekilnojamojo turto agentė Ania ir vadybininkas Berdas, sugeba nepamesti galvos. Jie suvokia pakliuvę į šlykštų pagrobėjo žaidimą, nesitaiksto su savo padėtimi, tačiau nesijaučia kažkuo geresni ar nepaliečiami. Lainas, Raselas ir Fredas – gyvenime matė ir šalto, ir šilto, Dženė – neišpaikintas ir nuovokus vaikas. Visos šios savybės juos daro stipresnius už aukštesniajam sluoksniui priklausančius Anią ir Berdą. Pastarieji, pratę prie patogaus gyvenimo, nuo pat pradžių nesugeba tinkamai įvertinti situacijos, jaučiasi protingesni ir geresni už likusius, elgiasi it aikštingi ir išlepinti vaikai, kuriems treptelėjus koja, aplinkiniai puls pataikauti: „O Dieve! Bjauru! Aš taip nesutinku. Ką nors darykit. Turite mane išlaisvinti“ (p. 46).

Lainas, atidžiai stebintis bunkerio gyvenimą, apmąsto ir šį paradoksą:

„Tokių žmonių kaip Ania bėda ta, kad jie nenujaučia pavojaus. Jie nežino, kas yra baimė. Jie visą gyvenimą praleidžia supami ištaigos. <...> o jei nemoki bijoti, turėsi bėdos.

Baimė turi savo paskirtį.

<...>

Ji padeda likti mums gyviems“ (p. 198–199).

Taigi sveika baimė padeda išlikti, skatina ieškoti būdų išsivaduoti (Lainas inicijuoja svarstymus apie pabėgimą ir pats bando pabėgti), tačiau to nepajėgia suprasti prie šilto ir lengvo gyvenimo pripratę žmonės. Pajutę, kad už vieno bandymą pabėgti pagrobėjas baudžia visus, ima smerkti Lainą. Tokį pasitikėjimą žemesniųjų sluoksnių galia ne tik išlikti, bet ir ką nors pakeisti, nepasiduoti gniuždančiam spaudimui galime matyti ir viename svarbiausių XX a. kūrinių – Georgo Orwello „1984-ieji“.

Kaip jau minėta, kiekvienoje bunkerio patalpoje yra vaizdo kamera ir pasiklausymo įranga, net tualete. Pagrobtieji bando kameras uždengti ir sudaužyti, tačiau tai nepavyksta, užtat pro tą pačią angą į Laino akis pasipila ašarinės dujos. Jie taip pat bando nuo kamerų pasislėpti – tualete naudoja Laino sugalvotą prakirptą paklodę, kurią apsivelka per galvą, pabėgimo planus aptarinėja rašydami pasiūlymus į užrašų knygelę, o Lainas rašydamas savo dienoraštį nusisuka nuo kamerų, kad nebūtų matyti, ką jis rašo, nors supranta, kad nepaisydamas jo pastangų pagrobėjas viską perskaityti gali ar net skaito.

Nerimas dėl kamerų ir bandymas nuo jų pasislėpti atrodytų suprantamas, jei ne tai, kad knygoje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, kad pagrobėjas juos iš tiesų stebi per kameras, kad tos kameros ir mikrofonai veikia.

Netikrumo ir potencialių butaforijų bunkeryje yra ir daugiau. Pagrobtųjų gyvenimas, rodos, aiškiai apribotas šviesos („dienos“) ir tamsos („nakties“) periodais – šviesa užsidega lygiai 8-ą valandą, užgęsta 12-ą. Tačiau Lainui atrodo, kad pagrobėjas žaidžia su laiku – jį tai pagreitina, tai sulėtina, norėdamas juos sutrikdyti, išmušti iš įprasto gyvenimo ritmo, tačiau jokia didesnė to reikšmė kūrinyje neišryškinama, tai tik dar viena nevaisinga strategija perprasti pagrobėją. Be to, nors Lainas stengiasi fiksuoti dienas (jis dienoraštį pradeda rašyti iš karto po pagrobimo sausio 30 d.), tačiau kuo toliau, tuo labiau datos išsikraipo ir praranda prasmę. Nelieka patikimo būdo fiksuoti laiką, kai nežinai, kiek iš tiesų valandų praėjo, kai įtari, kad laikas falsifikuojamas. Paskutinė užfiksuota data – kovo 21-oji, po jos užrašomos tik savaitės dienos, kol galiausiai Lainas nustoja bandyti užčiuopti laiką. Nors iš užrašų būtų galima spėti, kad Lainas, pirmasis atsiradęs bunkeryje, buvo kalinamas bent jau porą mėnesių, tačiau ir skaitytojas paliekamas nežinioje – jis žino tik tiek, kiek užrašoma knygelėje, o užrašai labai subjektyvūs.

Vienintelis būdas komunikuoti su pagrobėju yra liftas. Porą dienų bunkeryje praleidęs Lainas alko, tačiau pasirodžiusi Dženė sugalvoja, kad lifte esantis plastikinis dėklas ir tušinukas skirti ko nors paprašyti pagrobėjo: „Gal jis nori, kad jo paprašytume. Kai kurie žmonės tokie. Nieko tau neduos, jei nepaprašysi“ (p. 26). Pirmiausia jie ant popieriaus užrašo „Prašom mus paleisti“ (p. 27), bet tuoj supranta, kad tai paikas prašymas ir pateikia sąrašą paprastesnių dalykų – maisto. Jų prašymas patenkinamas. Kaip vėliau paaiškėja, kol pagrobtieji elgiasi gerai, t. y. nebando pabėgti, jiems liftu atsiunčiamas maistas, suteikiama šiluma.

Atrodo, kad pagrobėjui darosi nuobodu, tad bando savo socialiniam eksperimentui surasti katalizatorių, išprovokuoti kokią nors pagrobtųjų reakciją, suardyti jų trapų sugyvenimą. Kartą pagrobėjas atsiunčia vietoj maisto narkotikų, alkoholio ir kitų vyresniųjų taip trokštamų dalykų, už vieno bandymą pabėgti baudžia visus ir taip skatina neapykantą, badaujantiems pagrobtiesiems atsiunčia mėsos ir raštelį, kad paleistas bus tas, kuris nužudys kurį nors kitą. Tačiau eksperimento eiga pagrobėjo nesudomina arba dėl kažkokių priežasčių jis nebegali to tęsti, tad pagrobtieji galiausiai paliekami likimo valiai – išsižudyti, nusižudyti arba lėtai numirti iš troškulio, bado, šalčio, nes dingdamas pagrobėjas nutraukia energijos tiekimą ir bunkeris tampa kone karstu.

Lainas supranta, kad „viskas tėra žaidimas. Jis žaidžia savo žaidimą, mes – savąjį. Jo žaidimas – duoti mums, ko norime (tai priklauso nuo mūsų ydų ar dar ko nors, kas, jo nuomone, mums pakenks, bet išryškins mūsų silpnybes), o tada žiūrėti, kas nutiks. Na, šiek tiek primena kompiuterinį dirbtinės gyvybės žaidimą. Kaip tuose žaidimuose, kuriuose leidžiama vaidinti Dievą“ (p. 112–113).

Knygos palyginimas su realybės šou padeda suvokti tai, kaip jaučiasi Lainas ir kiti pagrobtieji – tarsi patekę į išlikimo žaidimą. Kameros stiprina tokį įspūdį ir žadina ne tik pasipiktinimą, bet ir viltį, kad kaip nors nusipelnys pagrobėjo palankumą ir išėjimą į laisvę. Tačiau situacijos abstraktumas, taisyklių nebuvimas skaitytoją verčia susimąstyti apie kitokį žaidimą – dieviškąjį ir žmogaus egzistenciją pasaulyje apskritai.

Šešių skirtingų žmonių (visuomenės) gerovė ir išlikimas priklauso nuo pagrobėjo (Dievo) valios. O jis šiek tiek pažaidęs dėl neįvardintų priežasčių nebetęsia eksperimento, nusišalina nuo savo kūrinio it koks deistų įsivaizduotas Dievas ir išlikimas priklauso tik nuo pačių žmonių, kurie purvini, alkani ir nevieningi negali arba ne(be)sugeba išsigelbėti.

„Dienoraščio ir bunkerio“ pabaiga gluminanti ir neįprasta vaikų literatūrai, kur vyrauja laimingos ar bent jau viltingos pabaigos topas. Šios knygos pabaiga nepalieka vilties – nė vienas sugalvotas būdas išsigelbėti nepasiteisina, miršta visi, o Lainas paskutinis. Dienoraščio skyriai vis trumpėja, trūkinėja rašančiojo mintys. „štai ką žinau/ nebeskauda/ tai“ (p. 258) , – paskutiniosios užrašytos jo minčių nuotrupos. Knyga su tokia pabaiga neskaniai primena holivudinius šlykštynių (kažkodėl jie vis dar vadinami siaubo) filmus – jų veikėjai visomis prasmėmis išrengiami žiūrovų pasišlykštėjimui, iš jų išsityčiojama, o galiausiai nužudomi ar paliekami mirti... Panašiai nutinka ir šiame kūrinyje, skirtumas tik tas, kad stebėtojas (skaitantysis) situaciją stebi ne iš išorės, bet iš vidaus ir tai šiek tiek sušvelnina stebėjimo perspektyvą.

Užsienyje ši knyga buvo įvertinta itin palankiai – už ją autorius gavo 2014 m. Carnegio medalį, teikiamą už geriausią metų kūrinį, išleistą Didžiojoje Britanijoje. Neabejotina, kad autorius turi talentą ir geba įtikinamai rašyti, kurti gyvus personažus, tirti jų psichologiją įvairiose situacijose, tačiau ką sako ši knyga – kad gyvenimas beprasmiškas, o žmogus jame tik už jį viršesnio žaisliukas? Ar verta gyventi vien tam, kad galiausiai mirtum kančiose?

Taigi, kur su tokiu kūriniu jauną skaitytoją nori nuvesti Kevinas Brooksas, lieka atviras klausimas.
 
 

 

 

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.