Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Gustė Cibulskytė. Mandarinai

Eilėraščiai


Post-mortem

mes tiesiog norėjome numirti

kažkas apako dėl savo puikybės
neteko rankos
širdies

o kas praneš mums, kai mes mirsime?
žmonės tai žinos
mes?

mums nepaskambins
nesutiks einančių iš parodos
(o gal tiesiog viešojo tualeto?)
gatvėje
ar senamiestyje

mes nežinosime, kad viskas baigėsi
sustojo širdis
ar apsvaigęs vairuotojas nepastebėjo tamsoje žybsinčių
atšvaitų

mes neateisime į savo laidotuves
ir nenusifotografuosime
post-mortem nuotraukose
šalia
savęs


***

 

Pabūkime Alisomis

ir tranzuokime autostopu

į stebuklų šalį.

 

keturiasdešimt keturi saulėlydžiai
 

drugelis, prismeigtas prie stendo
vonia, sklidina kruvino vandens
moteris, plūduriuojanti jame,
užmerktomis akimis
ir pabalusiomis lūpomis
atšalusi kava įskilusiame puodelyje
lyg veidrodyje atspindinčiame Prahos peizažą
sena, sulaistytais lapais knyga
atverstu 53-iuoju puslapiu
nuo skaitymo ir saulės nublukusiomis raidėmis
besimėtanti ant žemės
lėkštelė su cigarečių nuorūkomis
dirbtinio šilko chalatas
(tiesiai iš Kinijos)
su skyle rankovėje
bei keliais nuirusiais siūlais
ir juodas skausmas
įsigėręs į sienas
nuo kurių trupa tinkas
ir
atsiminimai


šakės post scriptum palik mane

nelauk
kol atėjusi naktis
Tave paskandins
žvaigždėse
ir kometose
nukankintos svarstyklės vėl rodys
velnio tuziną
o kojos pinsis
kūną valdys nevalingi refleksai
mintis valdys

nevaldys

jei Tau reikia vienos dienos
pasiimk ją
skolon už savąją
sielą
gal širdis nustos plakt
ir vidaus kontrolierius palieps
iššokt iš jausmų karuselės


man patikai dar ir tada, kai tavęs nežinojau

tiek daug skausmo
tarpupirščiuos

pirštų vieta yra
tarp kitų pirštų

skauda, kai nėra tavęs

kai yra tarpų
bet nėra pirštų


 

***

 

tavo išbrinkusios pirštų pagalvėlės
ieško raidžių
spalvų
baltame popieriaus lape

švelnaus paviršiaus nematomame tinkle
įstrigęs eilėraštis
laukia savo eilės
kol juo pasivaikščiosi
pirštų galiukais


aš, tu ir jis

 

viską gelbsti tik
garsas
žodžiai vieninteliai neleidžia
mėlynai virvei smaugti
manojo kaklo

nupjauk ją
arba
nudažyk raudonai

kiek nedaug tereikia, kad
nužudyčiau tave mintyse
tūkstantį kartų
ir prikelčiau
kad vėl galėtum
būti šalia

nereikalingi klausimai
į kuriuos žinai atsakymus
kartais būna tokie reikalingi
tokie reikšmingi

o viskas veda
ten
kur nėra išėjimo
nėra pasirinkimo

lifto durys atsidaro
užsidaro
aukštyn
žemyn
aukštyn
žemyn

žinau ko nori tu
ir ko nori jis

gal tiesiog abu
duokit man ramybę

gerai?
 

 ***
 

avis tapšnoja debesį kairiąja kojele

traukinyje užmigo mašinistas

netrukus paragausi dangiškojo apelsino.


 

trūksta

 

nusipirkau dangų
kad visada turėčiau gerą dieną
nusipirkau laiką
kad man jo niekad netrūktų
nusipirkau gyvenimą
kad galėčiau su juo daryti ką noriu
nusipirkau paukštį
kad skrisčiau
nusipirkau kalnus
vandenynus
džiungles
savanas
dykumas
ledynus
kad viską turėčiau šalia savęs
kad nereiktų keliauti
nusipirkau laimę
kad nereikėtų ieškoti
nusipirkau tamsą
kad nesislėptų joje pabaisos
nusipirkau žmones
kad kurčiau savą spektaklį
dabar man tereikia pragaro
kad būčiau užtikrinta
jog ten nepateksiu
bet velnias man jo neparduoda.


***

 

į juodą
ilgą
čigonišką
painią kasą
susipynęs likimas
toliau vis siaurėjantis
plonyčiais plaukeliais
įsikibęs į paskutinį mazgą
ir tyliai šaukiantis:
 “atrišk
            mane”


 ***

tarytum muzikantas
elfiškais žingsniais
groji gatvės plytelėmis
o mėnuo lyg žibintas
nušviečia sidabrinį kelią
kurgi Tu eisi?
juk visos gatvės
turi savo pabaigą
o mes kaip gatvės
kurioms padėti gali tik
raganos
arba
genetika
 

žvaigždės


jos susitinka
netyčiomis
laukia vienos kitų
seka
stebi
išsiskiria
nusišypso
šviečia
myli
nekenčia
liūdi
pasitiki
sustoja pusiaukelėje
nusisuka
ir palieka visam laikui

lūpų nubučiuoti

vokai
blakstienos
akių kampučiai


 

o kaip aš noriu mėlynių...


patikėtum
jog man šešiasdešimt ketveri
gyvenu trobelėje
nedidelėje miško proskynoje
laisvalaikiu renku mėlynes
į pintinę
kuri visada kvepia vėju?..

o gal vėjas kvepia pintine?

 

Migdolų kvapas
 

seno daugiabučio
ketvirtajame aukšte
sucypsėjo apdulkėjęs pridusęs skambutis
pagyvenusi ponia
duris pravėrė po septynių minučių
senam paštininkui
laikančiam rankose didelį paketą
lengvą it plunksnelė
papuoštą dideliu neskoningu kaspinu
violetinės spalvos

viduje nebuvo nieko
ponia jo net neišpakavo
bet paštininkui davė porą monetų
ir nuoširdžiai padėkojo


po vandeniu
 

tu turi žuvies širdį
 kurioje niekas
                                   netelpa
 nėra vietos
                             ir man
 


tinklelis

nusipirkau dangtelį
už tris litus

melsvai žalsvame ore
sugaudžiau plaukiojančius drugelius

įskilusiame stiklainyje
apsigyveno nauji nuomininkai

neilgam
 

 

trisdešimt devintasis numeris

 

keli dešimtmečiai atgal
ir keliai punktyrais nebuvo išpaišyti
ir saulė nešvietė
tiltas stovėjo savo vietoje
o autobusai vežė visur
tik ne namo

tuščiose gatvėse
tarp tuščių veidų
stovėjai šalia manęs
ir juokeis
nors mūsų ten neturėjo būti

 

kelyje
 

autobuso durys girgždėdamos atsidaro
ir cypdamos užsitrenkia
į viešąjį transportą
šiaip ne taip įšleivojusią
išlavintą ausį
pasiekia
radijo plyšavimas
abejingi keleiviai
skaito tos dienos pasaulio žinias
apie sniegą Italijoje
o už apdulkėjusių langų
lauke
nepaliaujamai lyja


ruduo
 

lietus
krištolinėmis šukėmis
perveria sproginėjančią širdį
ji sustoja
akimirksniui

alsuoji
rožių žiedlapiais
akinančiai tamsiame
kambaryje
kuriame nėra grotų
vietoj langų
yra tik dūžtančio
lietaus melodija
ir
į odą įsismelkusios rožės


kitas pasaulis
 

mes esame tokie patys kaip ir mūsų šešėliai
tylūs šešėliai
tačiau labai ryškūs saulėkaitoje
ir nematomi kituose šešėliuose
tamsūs šešėliai
nesunaikinami šešėliai
juodesnio
didesnė nuodėmė
tik angelai neturi šešėlio
ir tik jis paverčia mus gyvais

 

serenada
 

lyg kosėjanti varna
          po mano langu
bandei pataikyti į ritmą


***

plonytis kraujo upelis
bėga į kaklo duobutę
degina odą

žvilgsnis
duria labiau
nei smailiausias peilis

net saulė
aršiai
kanda savo spinduliais

o tu bijai prisiliest
nes viskas subyrės į šipulius

 

memento mori
 

jos plaučiuose apsigyveno drugeliai
ir skruostu nubėgo viena
karšta ašara
kvepianti ramunėlių arbata

į širdį brovėsi
                      žiema
kol už lango
spalvos šoko tango


angelų tarpe

 

jis sėdėjo ant debesies
ir žvejojo paukščius

pietryčių vėjas
tarei
ir srovė ištirpdė tavo atspindį

mes nebesikalbėjome
buvo baisu vien pažvelgti į akis

jis palietė jos ranką
ir dangų pervėrė žaibai

daugiau niekada
niekada niekada niekada

pritariamai linktelėjo liepos
tačiau aš tik pagalvojau.

 

***

elektra įkraunami
tinkluose susipainioję žmonės
sulipę į vieną
palikti atskirai
skanesnis kasnelis
anksčiausiai suvalgomas
pasirinkimo nėra
gamybos proceso nepakeisi
recepto taip pat
ir viskas priklauso tik nuo virėjo rankos
bei tinkle lipnumo
iš kurio dar gali išsilaisvinti.


 
 · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · · ·

***

stovi ant slenksčio tarp nebūties
apakęs
sutrikęs

galiu dovanoti tau vieną sekundę šlovės
parodyti
kas dar likę

lyg marionetė iš Kanzaso
vaikštai ant siūlų

peilis
nupjaunantis vieną
pakeičia tavo kūną

aš atiduodu tau
savo mėlyną kraują

kad pamatyčiau dar kart
viską iš naujo.

Kauno r. Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 11 klasė
Mokytoja Zigrita Petraitienė


2014 m. 46-ajame Lietuvos mokinių Jaunųjų filologų konkurse G. Cibulskytė buvo apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomu už gerą poeziją.
 

sų kūryba.


 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.