Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Eglė Baliutavičiūtė. Pasivaikščiojimas po (ne)pažįstamą Vilnių
2015-05-08

Recenzija

Vilnius turi tiek gyvybės, kad ir mirę čia lieka, valkiojasi, tik įdėmiau apsidairyk...“

Justinas Žilinskas, 2006 m. debiutavęs kaip vaikų literatūros kūrėjas su pasakų knyga „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, šiemet pristatė glamūriškai blizgią knygą paaugliams „Mano Vilnius mano“. Kaip jau nurodo pavadinimas, tai dar viena knyga apie Vilnių, išleista per kelis pastaruosius metus.

Vilniaus tema lietuvių literatūroje (taip pat ir vaikų bei jaunimo) vis populiarėja – tai ir Andriaus Tapino vis dar kuriama „Vilko valandos“ trilogija, Unės Kaunaitės „Sudie, rytojau“, ypač gražiai perleisti „Vilniaus padavimai“ ir kt. Vilniaus temos atgimimą pastebi ir J. Žilinskas: „Mūsų pasakojimai gimė nepaprastu metu, tada, kai Vilniumi, regis, pradėjo domėtis, apie jį rašyti ir kalbėti visi“ (p. 266).

J. Žilinskas į atgimstantį literatūrinį Vilniaus pasakojimą įsilieja su sinkretinio žanro kūriniu. „Mano Vilnius mano“ didžia dalimi pažintinė knyga, tačiau knygą į vientisą kūrinį jungia veikėjai ir naratyvinė linija, kurioje netrūksta intrigų, paauglių pasaulio aktualijų, taigi tai iš dalies ir grožinė literatūra, kurioje atpažįstami ir fantastinės, ir istorinės, ir paauglių literatūros elementai. Negana to, knygos gale pateikti keturi turistiniai maršrutai po Vilnių. Juose specialiais ženklais pažymėtos vietos, kuriose lankėsi knygos veikėjai, kad skaitytojas galėtų tyrinėti miestą sekdamas jų pėdomis (maršrutus sudarė gidė Skaidra Kulakauskienė).

Pagrindiniai knygos veikėjai – Aistė ir Simas – per lietuvių kalbos pamoką turi papasakoti sakmę ar kokią nors nepaprastą istoriją, susijusią su Vilniumi. Simo pasakojimas apie paslaptingą 25-ą Antakalnio gatvės namą neįtikina Aistės, tad ši jį priremia prie sienos. Paaiškėja, kad iš tiesų nė vienas nebuvo tame name, neva apėstame vaiduoklių, tad sutaria kartu jį aplankyti. Tuo ir prasideda jųdviejų nuotykiai – apleistame pastate jie randa ne tik baugius griuvėsius, bet ir sutinka paslaptingą vyrą, kuris prisistato Metraštininku ir pakviečia juos leistis į „magiškąją Vilniaus istoriją“ (p. 23).

Metraštininkas Aistei ir Simui ne tik pasakoja apie Vilnių (šiuose epizoduose vyrauja klausimo – atsakymo forma), bet ir maginiu būdu juos perkelia į kelių istorinių įvykių laiką – jie gali ne tik stebėti, bet ir dalyvauti istoriniuose įvykiuose. Jiedu padeda Lizdeikai išpranašauti Gediminui sapną; paaiškina Barborai Radvilaitei, kas yra šakutė; pamato, kas dėjosi mieste maro metais bei žydų gete; susipažįsta su senaisiais Universiteto profesoriais; prisijungia prie studentų maišto; padeda Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą saugiai paslėpti Vileišių rūmuose; dalyvauja Sausio 13-osios įvykiuose. Kaip matyti, pasirinkti įvykiai nėra vienodos svarbos, vieni į jų perkelia į labai svarbius istorijos (kad ir mitinės) laikus, kiti skirti supažindinti paauglius su pasirinkto meto Vilniaus situacija, gyventojais, vyravusiomis nuotaikomis.

Autorius nesistengia visiškai tiksliai perteikti įvykių, į kuriuos nukelia pagrindinius veikėjus. Pavyzdžiui, persikėlę į Gedimino laikus, paaugliai tampa mitinėmis būtybėmis barzdukais ir sustabdo apsimetėlį, norėjusį sutrukdyti Lizdeikai išpranašauti būsimą Vilniaus šlovę. Nors laikomasi esminių įvykių esmės, tačiau aplinkybėmis žaidžiama, sukuriamos situacijos, kuriose aktyviai gali dalyvauti Aistė su Simu. Taip mezgamas patrauklesnis knygos siužetas, pagrįstas ne tik pasakojimais ir atpasakojimais, bet ir nuotykiais, į kuriuos skaitytojas gali leistis kartu su pagrindiniais veikėjais.

Tiesa, persikėlę į istorinių įvykių laiką Aistė ir Simas dalyvauja veiksme, tačiau nėra įsitikinę, ką jie patiria (vaizdinius ar realybę), ar gali ką nors pakeisti. Simas tvirtina, kad negali: „Negi tu tiki, kad mes keliaujam laiku? Juk tai neįmanoma? O net jeigu ir keliaujame – mes negalim pakeisti praeities, mes galime tik ją stebėti. Kaip tada, kai skaitai knygą ir tau labai gaila veikėjo, bet nieko negali padaryti, kai jam nutinka kas nors blogo...“ (p. 183). Tačiau netrukus jis jau nerimauja, kad jiems, persikėlusiems į XX a. vidurį, gali kilti grėsmė.  Aiškaus atsakymo, kas iš tiesų vyksta, nėra. Be to, persikėlimai nesuprobleminami, nesibaiminama, kad kokie nors poelgiai gali pakeisti ateitį, kaip dažnai būna svarstoma mokslinės fantastikos knygose apie keliones laiku, tad greičiausiai tai, ką patiria knygos veikėjai, yra kūrybingi regėjimai. Tikroviški, bet netikri.

Paaugliai, lydimi Metraštininko, išgirsta ir pamato visą Vilniaus istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, susipažįsta su įdomiais žmonėmis, patiria nuotykių, turi išlaikyti egzaminą apie Vilnių. Galiausiai išsiaiškina, kas iš tiesų yra paslaptingasis Metraštininkas – tai Šventasis Kristoforas, Vilniaus globėjas. Tai, kad Vilniuje galima sutikti mirusių žmonių – nieko keisto, juk svarbiausia atmintis, kuri palaiko net jau išėjusiųjų gyvybę: „Et, smulkmena ta mirtis, – šyptelėjo Metraštininkas. – Vilnius turi tiek gyvybės, kad ir mirę čia lieka, valkiojasi, tik įdėmiau apsidairyk... Nebent visiškai nebelieka juos atsimenančių žmonių... (p. 216). Akcentuojant atmintį – būdą pamatyti praeitį ir bendrauti su mirusiais – siekiama ne tik paaiškinti, kas vyksta siužete, bet ir parodyti knygą skaitančiam paaugliui, kokia svarbi yra atmintis (plačiausia prasme ir istorija, humanitarika apskritai), kad daugybė įdomybių ranka pasiekiamos, tereikia norėti atsiminti, t. y. skaityti, domėtis istorija ir kultūra.

J. Žilinskas, rašydamas knygą, rėmėsi gausiais šaltiniais apie Vilnių (p. 269), todėl skaitytojams pateikia ne tik pagrindinius miesto istorijos momentus, bet ir įvairių netikėtų ir įdomių faktų, pavyzdžiui, kad anksčiau Neris patvindavo taip, kad valtimi plaukioti ir Katedros aikštėje buvo galima, o ant Vrublevskių bibliotekos iki šiol yra ženklas, rodantis didžiausio Neries potvynio lygį. Kita vertus, nuo faktų ir vardų gausos vietomis skaitytojui gali apsisukti galva – prisiminkime, kad knyga skirta jaunimui, greičiausiai išsamesnę Vilniaus istoriją skaitančiam pirmą kartą.

Dėl kai kurių knygoje pateikiamų faktų bei nuomonių galima ir ginčytis. Pavyzdžiui, knygoje Metraštininkas giria dabartinę Prezidentūrą: „Tai – vienas iš kelių carų laikais pastatytų statinių, sklandžiai įsiliejusių į miesto vaizdą – matyt, architektą lankė Vilniaus dvasia...“. Tuo tarpu menotyrininkas Mikalojus Vorobjovas tarpukariu parašytame veikale „Vilniaus menas“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997), kuris reikšmės neprarado ir šiandien, pateikė visai kitokią nuomonę, grįstą faktais. Anot jo, architektas Vasilijus Stasovas rūmus statė pagal iš Peterburgo atsiųstą projektą, o tas buvo netikslus, rūmai išėjo per ilgi, o kairysis sparnas taip išsikišęs į Universiteto gatvę, kad net teko nugriauti dalį Universiteto pastato. Juk ir dabar eidami pro Vilniaus Universitetą matome staiga ties Prezidentūros kampu pasisukančią gatvę. Taigi, M. Vorobjovas minėtame veikale teigia, kad jau vien tai rodo, jog „Rūmų architektūra nėra organiškai išaugusi iš mūsų sostinės dvasios, kad ji tėra dirbtinai įspraustas pašalinis intarpas“ (p. 80–81). Sprendžiant iš pridėto šaltinių sąrašo, ši M. Vorobjovo knyga į J. Žilinsko akiratį nepateko. Gaila, nes ji tikrai būtų galėjusi pasitarnauti kuriant pasakojimą apie Vilniaus istoriją.

Daug dėmesio skirta ne tik studijoms apie Vilnių, bet ir justi autoriaus nemažos pastangos kūrinį padaryti patrauklų jaunam skaitytojui. Ne veltui pasakotojas yra ne tik visažinis, bet ir persako tiesiogiai, ką galvoja veikėjai, taigi vartoja jaunimui būdingą kalbą. Tiesa, mėginimas kalbėti jaunimo kalba kartais atrodo perspaustas, pernelyg komiškas: „Ir laikysenoje, ir žvilgsnyje galėjai nesunkiai pajusti kažką tvirto – kaip tų senų mobiliakų, kurie net ant šaligatvio nukritę nesuduždavo!..“ (p. 13).

Deja, kūrinio kalbos ypatybėmis susirūpinta tik šiuo atveju. Visur kitur kalbai pakankamai dėmesio skirta nebuvo. Pavyzdžiui, Metraštininko pasakojimai pernelyg žurnalistiški: „Vieni iš pirmųjų iš pogrindžio išlindo roko muzikantai: grupių „Antis“, Katedra“, „Bix“, „Foje“ koncertai, anksčiau akylai stebimi ir prižiūrimi, dabar ėmė sutraukti stadionus klausytojų. Užgimė net didžiulis festivalis ant ratų – „Roko maršas per Lietuvą“ (p. 217–218). Ilgos pastraipos, sudėtingos sakinių struktūros visai neprimena gyvos kalbos, greičiau atmintinai išmoktą ar iš lapo skaitomą tekstą.

Epizoduose, kuriuose Aistė ir Simas persikelia į senuosius laikus į kalbą dėmesys taip pat nekreipiamas – nei į tai, kaip skiriasi dabartinė lietuvių kalba nuo ankstesnių jos formų, nei į tai, kad lietuvių kalba tam tikrose vietose apskritai buvo vargiai vartojama – XVI a. dvare ar iki XX a. vidurio Vilniuje bei Vilniaus gete. O štai kunigaikštis Gediminas tarsi šių dienų žmogus gali pasakyti „Gerai, nepliurpsiu daug“ (p. 34).

Knygoje nestinga įvairių klaidų. Jaunimo kalbai priskiriamos svetimybės ir žargonai išskiriami kursyvu, tad to laikyti žodyno klaidomis šiuo atveju nederėtų, tačiau klausimas, ar komiksuose, net jei juos knygoje piešia penkiolikmetis, vertėjo palikti tiek elementarių gramatikos klaidų... Neišvengta ir kitokių, paauglių žargonu nepateisinamų klaidų, pavyzdžiui, vietoje violončelės dėklo, sakoma futliaras, neapsisprendžiama dėl link vartojimo – kai kur jis vartojamas kaip prielinksnis, kitur kaip polinksnis.

„Mano Vilnius mano“ išsiskiria iš daugybės kitų knygų jaunimui apipavidalinimu ir iliustracijomis. Čia žaidžiama su tradicinėmis knygos formomis, stengiamasi sukurti netvarkos įspūdį: tekstas sulygiuotas tik iš kairės, o ne abiejų pusių, puslapių numeracija gali atsidurti tiek puslapio apačioje, tiek kone per vidurį, skyrių pavadinimams naudojamas šriftas, primenantis su purškiamaisiais dažais ir trafaretu padarytą užrašą.

Knygos iliustracijos net trijų rūšių – tai trafaretinės žmonių figūros (angl. stencil), mėlynuose mažesnio dydžio puslapiuose pateikti komiksai (piešė Povilas Jankūnas), kuriuose nuotykius perteikia Simas, ir piešiniai (piešė Birutė Zokaitytė), kuriais iliustruojami epizodai iš persikėlimų laiku. Atidesnis skaitytojas pastebės, kad kiekviename piešinyje įkomponuota po katiną, o knygos pabaigoje šie paslaptingi katinai tampa istorijos dalyviais. Tarp knygos puslapių įterpti komiksai nežavi – technika neįdomi, veidai labai dažnai atrodo mažų mažiausiai apatiški, neperteikia emocijų. Be to, komiksai atkartoja tai, kas pasakojama tekste, nei nuotykio, nei kokios minties nepraplečia, tad atrodo, kad jie čia atsidūrė tik todėl, kad dabar Lietuvoje komiksai tampa vis populiaresni, tad jais tikėtasi patraukti skaitytoją. Galiausiai taip ir lieka neaišku, kam buvo reikalinga tokia skirtingų ir nesuderintų iliustracijų gausa.

J. Žilinskas atliko didelį darbą rinkdamas medžiagą apie Vilnių, nestebina, kad knygą parašyti ir parengti net ir su gausybe pagalbininkų (p. 267) užtruko apie trejus metus. Juk tokią gausią medžiagą sudėti į vientisą pasakojimą, kuris dargi būtų įdomus paaugliui, iš tiesų sunku. Norėtųsi pasidžiaugti ir pasakyti, kad autoriui puikiai pavyko, deja, vietomis atrodo persistengta, tad kūrinys tampa chaotiškas nuo daugybės skirtingų jį sudarančių dalių, kitur daugiau dėmesio vertėjo skirti teksto subtilybėms, o ne vien iš it gausybės rago pilamai informacijai.

Kita vertus, knyga nėra sunki, joje daug dialogų, mažai tiesioginių aprašymų, įpinta nemažai veiksmo, nuotykių. Paauglys, besidomintis ar gyvenantis Vilniuje, knygą greičiausiai atras ir su malonumu perskaitys, gal net pateiktais maršrutais pasinaudos. Bet ar atras tas, kuris Vilniaus visai nepažįsta? Kuris neišmano miesto geografijos, neįsidėmėjęs pastatų ir gatvių vingių? Be viso to knygą skaityti ne taip ir lengva.

Bet kokiu atveju sveikinu autorių, pakvietusį į įdomų pasivaikščiojimą. Tikiuosi, kad pasimokęs iš klaidų, kada nors Justinas Žilinskas pakvies skaitytojus kartu aplankyti ir kitus Lietuvos miestus.

 

Knygų lentynėlė.

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų: 3 skaityti
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.