Kokie būtų mano vaikystės prisiminimai be knygų? Tikriausiai, kaip nespalvotos tėčio nuotraukos arba nebylūs kino kadrai su šeimos nariais ir draugais. Ir nors jie dvelktų švelnumu ir laime, vis dėlto kažko trūktų… Knygų pasaulis vaikystėje buvo mano slėptuvė, mano palėpė, mano paslapčių rūsys.

Draugavau su knygomis. Jos mane pasikviesdavo į kaimą, kurio neturėjau, į laukinę gamtą, kurios visada ilgėjausi, dovanodavo sparnus ir leisdavo tikėti, kad viskas įmanoma. Nuo baisių sapnų, besikandžiojančių  gyvatėmis, mama gydė mane knygomis apie šiuos gyvūnus. Gyvenimo išminties ragindavo semtis iš knygų herojų. Gana anksti su broliais ėmėme skaityti patys. Įvairias knygas: lengvas ir rimtas, plonas ir storas. Iš bibliotekos imdavau visas iš eilės. Sunku dabar išskirti penkias. Čia – kelios man brangios, nutrintais viršeliais ir praeitimi kvepiančiais puslapiais.

Toliau skaitykite čia.