Forumas
Labas, ką skaitai?
 

Apklausa

 

Marius Burokas. Meilės kasdienybė

 



Man patinki toks, koks esi: romanas / Francesco Gungui; iš italų kalbos vertė Laima Ruzgailaitė. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 291 p. – ISBN 978-609-01-1010-2

Šios knygos autoriui Francesco Gungui – trisdešimt treji. Nuotraukoje atrodo žvalus, linksmas, nesiskutęs ir kiek romantiškas. Tipiškas europietis. Na, ir rašo jis apie tai, ką ciniškas rytų europietis ar kitas istorijos mėtytas ir vėtytas žmogus paniekinamai pavadintų „First World Problems“ (pirmojo, pasiturinčio, pasaulio bėdos). Gungui pasakoja apie Italijos šešiolikmečių gyvenimą. Trumpai tariant, turinys toks: šešiolikmetė Alisa niekuo neišsiskiria iš kitų mokyklos mergaičių. Ji ne gražuolė, bet ir baidykle jos nepavadinsi. Jai patinka stebėti save ir aplinkinius. Juk kiekvienas apsimetame esąs svarbus, nešiojame kaukes, ir tik vėliau supranti, kas yra kas iš tikrųjų.

Alisai tenka praleisti atostogas su šeima Salentinos pusiasalyje. Čia ji sutinka Danielį – pašėlusį rastafarių filosofijos gerbėją, visur besitampantį šešką Marlį. Tačiau, anot geriausio Alisos draugo Luko, amžinai kiurksančio interneto pokalbių svetainėse, Danielio vėlinukai „Pagaminti Kinijoje“.

Taigi, eilinės merginos eilinis gyvenimas. Kodėl turėtume tai skaityti? Visų pirma, pagrindinė priežastis aiški – skaitydamas savotiškai „pasitikrini“ ir savo gyvenimą, savo pasirinkimus, savo moralinį ir etinį kodeksą. Paaugliams labai svarbu bendraamžių arba suprantančių žmonių nuomonė. Ši knyga tuo ir vertinga. Visų antra, skaitai apie atpažįstamus žmones, gali su jais susitapatinti. Na, bet tai jau elementarūs dalykai.

Negana to, ši knyga parašyta labai lengvai, grakščiai, dialogai gyvi, įtikinami, santykiai tarp veikėjų taip pat ne dirbtiniai.

Knyga iš dalies panaši į tam tikrą kino scenarijų – skaitydamas praktiškai matai, kaip visa tai atrodytų ekrane. O ekrane atrodytų gražiai – Italijos pajūris, įdegę gražūs paaugliai, šiek tiek šeimyninių ir meilės problemų. Pažiūri – pailsi. Ir išeini su lengvu pavydo jausmu į šaltą snieguotą Vilnių. Beje, ir filmas tikriausiai būtų ne romantinė komedija, o taip vadinamas „mumblecore“. Tai, žinoma, JAV nepriklausomo kino išradimas – tikroviški dialogai, labai nedidelis biudžetas, aktorių improvizacija, dažniausiai rodomi nedidelio riboto kiekio žmonių santykiai, kasdienybė.

Pagrindinė romano veikėja Alisa – net ne maištautoja. Ji tiesiog pasroviui plaukianti paauglė: mokytis tingi, jokių rimtų santykių palaikyti negali. Visi šios knygos veikėjai spindi tokiu jaunatvišku infantilumu – rimti santykiai, įsipareigojimas, didelės aistros ir galingi poelgiai – ne jiems. Jie prijaukinti žmonės, iš kurių tikrai neišeis Romeo ir Džiuljeta.

Gungui romane pasinaudoja tradiciniu, pamokomu triuku – dažniausiai tas, kuris tau skirtas yra tiesiog tau po nosimi, tik tu jo nepastebi. Meilė, sako Gungui, turi puikų humoro jausmą – vaikaisi fantomus, šokinėji nuo žmogaus prie žmogaus, kol paaiškėja, kad tau skirtas žmogus visados buvo greta: laikei jį draugu, pažįstamu, gal net nemėgai, bet staiga atsivėrė akys.

Šiuolaikinį santykių paviršutiniškumą padeda paryškinti ir nuolatinis paauglių pasinėrimas į kompiuterinę, virtualiąją tikrovę. Susidaro toks įspūdis, kad savimi Alisa pabūna tik internetu bendraudama su Luku: tada ji atvira, sąmojinga, nuoširdi. Šiems paaugliams jausmus ir mintis lengviau reikšti pokalbių svetainės paveiksliukų „emotikonų“ rinkiniu, nei nuoširdžiu pašnekesiu. Bet gyvenimas išmoko šnekėtis – painūs santykiai ir netektys suvienija ir, kaip ir nori parodyti romano autorius, daug geriau išsiverkti draugės, draugo ar net menkai pažįstamo žmogaus glėbyje.

Probėgšmais autorius užkliudo ir kitas problemas – iširusių šeimų, alkoholio, narkotikų. Vienos iš veikėjų – Martinos – motina gyvena su eiliniu neaiškiu vyru, kuris slapčiomis kabinėjasi prie pačios Martinos, jos draugių ir vakarais uosto kokainą. Tokiame fone Alisos šeima atrodo daugiau nei normali – jie tik šiek tiek paskendę rutinoje: nekalbus tėvas, gyvenimo džiaugsmą atostogų metu atgavusi motina ir paauglys, talentingas piešėjas brolis.

Alisos šeima rašytojui išėjo puikiai: jie visi gyvi, skirtingi, įtikinami. Geri ir Alisos naujųjų draugų – lengvabūdės Mari, rastafario Danielio paveikslai. Nelabai įtikinamas tik Lukas – jis tarsi prapuola tarp pokalbių svetainės dialogo eilučių ir autoriaus jam priskiriamų fantazijų, nespėja išryškėti, išskysta, ir todėl romano finalas, nors ir logiškas, atrodo šiek tiek nuviliantis.

Ši recenzija turbūt bus trumpiausia iš mano parašytų, citatų į tekstą net nedėsiu – knygos audinys toks organiškas, supintas iš pustonių ir dialogų, išplėšti iš konteksto jie lieka negyvi, neveikia.

Šviesi, paprasta, ne depresyvi knyga. Puikiai tinkanti atostogoms. Žinoma, jei į „First world problems“ jūs žiūrite paniekinamai – eikite skaityti vienos iš gausių paaugliams skirtų distopijų. Apsigaukite, nes būtent jos ir yra minėtoji „pirmojo pasaulio problema“.

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.